Marionette of Harmony

Įvairaus amžiaus žmonės yra suskirstomi į tam tikras kartas. Paprastai kartos pilnai atsiskleidžia ir susiformuoja 20 - 29 metų grupėse (kol dešimtmetis tas pats), taip pat yra vadinamos X, Y kartomis ir nežinau, kokių dar raidžių bus, kai angliška abecėlė baigsis. Tačiau aš būdama paauglė ir dar nesipuikuojanti nei viena, kartai priskiriama raide, jau matau ir po savęs einančią kartą, žvilgteldama į artimuosius.
Mano tėvai dažnai kartoja "Kai buvau tavo amžiaus dariau tą ir tą, jau mokėjau tą ir tą, pas mus nebuvo to ir to, o jūs tokie visko pertekę!". Mano seneliai būtent tai kartodavo mano tėvams ir taip toliau, ir taip toliau... Dabar žiūrėdama kaip auga mano mažasis broliukas ir kokiais žodžiais švaistosi pirmokai galiu tik baisėtis arba bandyti su tuo susigyventi. Mano brolio neįmanoma atplėšti nuo kompiuterio, o jei tai padarai (your lucky day) jis visą laiką klykia, isterikuoja ir daro viską, kad tave sunervintų ir tu vėl grąžintum jam kompiuterį, o pats išsaugotum savo ramybę. Kaip žinia, vaikai, kai yra kažkuo užsiėmę būna tylūs. Ypač tuomet, kai daro ką nors negero. Taigi aš irgi sau dažnai pamurmu po nosimi "Kai buvau tavo metų, pas mus dar kompiuterio namie nebuvo. Visą laiką leisdavau lauke, žaisdavau jojo ir dalindavausi juo su draugais, nes buvau mielas vaikas".O dabar jis atplėštas nuo kompiuterio iš kaladėlių pasistato barikadas ir mėto į jas mažus žaisliukus sakydamas "Žaidžiu Angry Birds" arba atkišęs mašinų kapotus, ir sustatęs priešais kitas figūras sako "Žaidžiu zombiais. Štai mano šautuvai, o štai ir ateina zombiai. Vyksta karas!". Tačiau net kaladėlės nesugeba atstoti tikrojo internetinio žaidimo, dėl ko jam krinka nervai. O tai tikrai nėra gerai.
Žinoma, pati sėdžiu prie kompiuterio, nors senokai nežaidžiau jokių žaidimų. Vėl atsisakiau forumų, vėl likau tik prie blog'o ir skype pašnekesių su internetiniais draugais, kurie nenori susirašinėti laiškais. Bet tai viskas. Dažnai išjungiu kompiuterį, skaitau knygas, pasineriu į kitokį gyvenimą ir stengiuos save realizuoti kitose sferose. Ypač vasarą išlendu į lauką, deginuosi, žaidžiu sportinius žaidimus (na, į mane tai nelabai panašu, but who cares), svajoju, rašau popierinius laiškus, vėl galvoju apie savo knygą, kurią norėčiau išleisti ir ką dar galėčiau sukurti.
Tačiau dabar aš pasiimsiu gitarą, padėsiu ją ant apnuogintų šlaunų ir pamiršiu apie visas gyvenimo blogybes. Juk kartais ir taip galima nuo visko pabėgti bei pasislėpti.

marionette