Marionette of Harmony

Išpažintis

Mokykla kaip nėštumas - trunka devynis mėnesius, o pykina jau po dviejų savaičių.
Na, iš tiesų tai trunka kiek ilgiau nei devynis mėnesius, tačiau yra ir rudens, žiemos, pavasario atostogos. Taigi, šiandien paskutinė mano vasaros diena, nesvarbu, kad rugsėjis jau seniai pasiskelbė apie savo egzistavimą. Rytoj bus "rugsėjo pirmoji" rugsėjo trečiąją ir mes visi vaidinsim beprotiškai laimingus, atsidūrę mokyklos glėbyje, kuris traiškys kaulus bei smegenis. Apie mokyklą visai negalvojau visą vasarą, jos nelaukiau, nors prieš savaitę mane jau pradėjo pykinti ir žinojau, kad vėl teks visą tai kęsti. Sakysite, jog nėra nieko blogo toje mokykloje, tačiau aš visuomet randu priežasčių nesišypsoti, nes vos šypteliu ir man pradeda sektis, likimas išmuša visus dantis ir norą gyventi. Šiaip ar taip mokyklai dar nieko nepirkau, išskyrus užrašų knygelę ir tušinuką. Man nusibodo stengtis būti tvarkinga ir pavyzdinga mokine, kai visiems ant manęs nusispjauti. Ausinukai šiuo metu pildomi įvairiais muzikos kūriniais, o šypsena jau seniai pasitraukė nuo mano veido. Vasaros sąrašas taip ir liko nepilnai išpildytas (netapau skeletu ir neperskaičiau visų savo naujų knygų, nes esu *.)

Dabar esu apvaisinta blogosios dvasios, beveik kaip Mergelė Marija ir laukiuosi demono. Kiekvieną dieną jis laužo mano kaulus, smulkina juos į dulkeles ir išlupęs kaulų čiulpus, žindo jais kaip čiulptuku. Jis plėšo mano raumenų audinius ir veržiasi pro gerklę, krūtinę, o aš jis vistiek jį myliu, nes jis mano. Kai galutinai mane sunaikins, jis išvys pasaulį, o iš manęs nieko neliks ir aš jį paliksiu. Tokia yra auka dėl kitų gerovės.

Užsikaiskite arbatos, nes žiema jau už lango,
marionette