Why do I hate it?
Visą laiką išlikau šalta, visas problemas išlaikiau savo rankose ir labai tuo džiaugiausi. Deja, net ir kiečiausias ledas prie pliuso vėliai atšyla. Problemos, kurios maniau niekada manęs nepasieks, staiga pasivijo ir užkrito visu svoriu. Prasidėjo drama. Štai kodėl nemėgstu mokyklos. Joje tiesiog per daug dramų, intrigų, skausmo, nervinimosi ir pašėliško juoko. Nors pastarojo tikrai niekada nepritrūks :) .
Mano charizma, kuri visus veikė anksčiau, dabar lyg ir dingo. Mokytojai nebemato manyje potencialo ir man telieka įremti ginklą sau į gomurį ir paspausti gaiduką. Norėčiau jį nuspausti, bet rankos dreba ir manau, jog tai būtų labai savanaudiška kitų atžvilgiu.
Laidotuvės būtų gražios. Susirinktų visa mano klasė, buvusi klasė, draugai ir ne visai, daug tetų, dėdžių, kurių aš nepažįstu, kai kurie mokytojai, šeima, močiutės ir trys seneliai. O kur būčiau aš? Kūnas tikriausiai gulėtų labai gražiai supakuotas karste, o siela tikriausiai skrajotų kur nors įkalinta tarp dviejų pasaulių. Arba aš reinkarnuočiausi ir tapčiau kokiu gražiu mėlynakiu berniuku.
Mokyklos nekenčiu dėl streso, dėl savo blogų pažymių, dėl žmogiškumo stokos ir jo perviršio, dėl to, jog kiekvieną akimirką galiu susimauti ir kokia nors pilku kilimu apsimuturiavusi mokytoja, man padės tai padaryti.
Stresuodama vėl pradėjau valgyti ir man tai nepatinka. Be šokolado nesijaučiu laiminga, be kavos negaliu pradėti dienos, be maisto alpstu ir viskas eina velniop.
Rituosi į bedugnę, kuri yra apsupta rugių. Gražių, amerikietiškų ir didelių varpų, kurios yra prikimštos chemijos ir daug daug taukų.
Kokios būtų jūsų laidotuvės?
marionette
7 komentarai (-ų)
Mergyt, nepasiduok! Susiimk ir pagalvok, kad nuo nervų ir viso kito tau geriau nebus! Man pačiai daug kart atrodė, jog nesėkmių ir problemų burbulas plyšta ir jis tuoj tuoj sprogs. O sprogtų su dideliu boom ir manau, nuo to nukentėčiau ne tik aš pati, bet ir kiti žmonės. Todėl sau sakydavau- ey, ką tu darai? Juk tu to nenori... Ir ką, paverki kelias valandas, o kai nebeturi jėgų, atrodo jog viskas atslūgsta. Ir gyvenimas lyg ir prašviesėja. Tada pradedi galvoti truputi optimistiškiau ir viskas normalizuojasi, atsistoja į savo vėžias. Burbulas susitraukia laikinai, iki tol, kol mintys bus ramios.
AtsakytiPanaikintiPabandyk į viską pažiūrėti kitu kampu, gal nėra taip blogai kaip tu manai? Pasistenk įžvelgti bent truputį gėrio ir nuramink savo mintis... Įsijunk raminančios muzikos ir klausykis savo sielos balso.
Gal ir nevykę patarimai, bet pabandyk... Įsiklausyk... :)
Ačiū už tokį komentarą. Privertei nusišypsoti :)
PanaikintiNežinau ar mokėsiu naudotis tokiais patarimais, nes aš visgi pasilieku prie nuomonės, jog esu sudėtingas individas.
Bet tik pabandyk :) Man atrodo, mes ir kiti žmonės TIKRAI NESAME LENGVESNI :)
AtsakytiPanaikintidon't give up, gurl!
AtsakytiPanaikintio mano laidotuvės būtų kuklios, jau ir žinau kurioje šarvojimo salėje (na, spėju), verktų daug viena močiutė, gal ir kitas senelis, o tėvas po laidotuvių prasigertų visiškai, na o mama kaip nors išgyventų. o aš tenoriu būti kremuota.
Tau linkiu to paties. :)
PanaikintiAš atvykčiau. Paverkčiau už visus.
Suprantu kaip tu jauties... aš ir mokykloj visad pergyvenau dėl savo pažymių, bijodavau kaip tėvai, o ypač mama į juos reguos. Labai stresuodavo mokykloje, labai skaudėdavo galvą ir dažnai, net alpdavau... bet viskas pasikeitė, kai baigiau mokyklą. Išvažiavau studijuot į kitą miestą, studijuoju tai, kas man patinka. Jaučiuos laiminga, savim pasitikinti.
AtsakytiPanaikintiSusijimk, ištversi tai ir ateity bus geriau :)
Na, suaugti bijau dar labiau nei būti mokykloje, bet tebūnie.
PanaikintiAčiū už komentarą :)