Something

By 22:14 ,




 Kaip žlunga net neišsivystęs talentas.

Meška

Pasakų miške paklydo meška:
Gauruota, pūkuota, tikra lepečka.
Sedėjo gaurutė po gluosniu plačiu
Ir žvelgė aplinkui skvarbiuoju žvilgsniu.

Tyrinėjo jį mišką, pelkynus, rąstus,
Bet niekur nebuvo gauruočių kitų.
„Ką man daryti“ galvojo jinai
Ir parėmusi galvą užmigo nūnai.

Sapnas vyko gimtajam miške,
Ten žvėrys ėdė savus vakare.
Iš bado, skausmo, pavojų, kančių
Pastipo daugiausia vilkų ir meškų.

Pabudusi gaurė apsižvalgė aplink:
Tuntai bruknių, vyšnių lindėjo čionai.
Nusprendė meškutė daugiau nebegrįžt
Ir linksmai sau gyvent, medutį laižyt.



Egocentrikų dangus

Bedievėj visatoj – bedievis dangus,
Žmogus sau niūniuoja: „Koks aš gražus“.
Meiliai nusišypso, pamerkia sau akį,
Doros ir moralės niekad nematęs.

Plastiko sienos baigia sugriūti,
„Duok pinigų, padėsim truputį“.
Šypsos chirurgai, seselės, kiti
Ir juokias bedieviai žmogeliai visi.

Meldžiasi Dievui ir prašo mustango,
Ir nuodėmių savo vengia kaip velnio.
Paėmęs stikliuką nužvelgia save,
Ir švelniai sau sako: „Aš myliu tave“.



Kam reikalinga poezija?
marionette

,

You Might Also Like

3 komentarai (-ų)