Marionette of Harmony

Mano gyvenimas it meksikietiška telenovelė. Tik joje nėra karščio, žemę apklojusi - žiema. Kai kurie stebisi kaip sugebu įsisukti į tokias istorijas, kai esu tik paprastas žmogiškasis vienetas. Standartinis. Standartinių lietuviškų šiaudų spalvos plaukų, ne žydrų, bet pilkai mėlynų akių, nei per aukšta, nei per žema, nedidelė bet su apvalumais, kurių neprošal būtų atsikratyt. "Aš drąsi kaip velnias". Štai ką visiems sakau, kai prieš juos teškiu dalį savo istorijų. Niekada niekam taip ir neatsivėriau. Nemanau, kad kažkam bus lemta mane pažinti visiškai. Galiu atiduoti save, savo kūną, savo idėjas, tačiau sielos gelmių neištrauksiu ir neliksiu sukramtyta bei išspjauta. Pasidalinsiu šlakeliu savo atsiminimų, tik pakeisiu vardus, kad nekiltų nesupratimų. 

Kamera įjungta? Puiku.

Jaudinausi, vis nerimastingai taisiausi plaukus, kuriuos prieš tai lyginau ir šukavau taip, lyg vaidinčiau plaukų priežiūros priemonių reklamoje. Patempiau palaidinę žemyn ir išsiriečiau, kad geriau išryškėtų geriausi mano kūno akcentai. Įsijungė kamera kitoje pusėje, o aš nekantravau pamatyti Jį. Sutreškėjo mikrofonas, sužybčiojo šviesos ir išsitempė milžiniški raumenys anapus ekrano. Tačiau tai nebuvo Airijus. 

- Labas, mažute.

- Sveikas, - nepasimečiau ir tik pamerkiau akį, nutaisiusi savo žemą, gundantį balsą. Visuomet save traktuoju kaip pasileidėlę, todėl, kai flirtuoju su kitais vaikinais, stengiuosi nesijausti kalta.

- Ką veiki, kaip sekasi? Gražiai atrodai, - užvertė klausimais ir tikriausiai pagyrė mano dvynukes. Savo išvaizda niekuo neišsiskiriu iš kitų, todėl komplimentus dažniausiai praleidžiu pro ausis. 

- Kur Airijus? Kas tu? - Į klausimus atsakiau klausimais, o širdis tiesiog šokinėjo ir taškėsi krauju jį pumpuodama.

- Aš čia, - pasigirdo kimus ir beprotiškai seksualus balsas, o tada ekrane kita raumeninga ranka nustūmė prieš tai sėdėjusį vaikiną. Airijus atsisėdo ant kėdės ir persibraukė ranka per savo auksinius plaukus, kurie buvo gražiausias jo galvos akcentas. Na, jis visas buvo labai gražus. Atletiškas, gero sudėjimo, tvirtas, tačiau gracingas. Sportiškas ir meniškas. Tobulas derinys.

- Labas, gražuoli, - nusišypsojau savo firmine šypsena, kai skruostuose tampa pastebimos vos matomos duobutės, - bet ko atėjai? Mes čia su tavo draugu puikiai leidom laiką. Matei kokie jo raumenys? Tikriausiai iškeltų mane su viena ranka, - čiauškėjau be perstojo, tarsi bandydama sukelti jam pavydą ir tarsi bandydama jį suerzinti. Man patinka imtis tokių taktikų. Kartas nuo karto...

Airijus, deja, nebuvo geros nuotaikos.

- Tai prašau, kalbėkis. Nenorėjau sutrukdyti, - jo veide mačiau liūdną šypseną, o savo akyse - siaubą ir trumpalaikį išgąstį.

- Aš juk pajuokavau, - teisinausi, tačiau jis stojosi, o jo kambariokas (kaip vėliau išsiaiškinau) maloniai užėmė jo vietą vėl, demonstruodamas savo nuo sporto įkaitusį kūną ir tikrai tikrai didelius raumenis. Airijus išėjo, o aš truputį pasikalbėjau su Marku. Apsikeitėm facebook'ais, pamačiau bendrabučio kambario, kur jiedu kartu gyveno ir jų mylimą štangą nuo kurios jie abu negalėjo atsitraukti. Išjungiau kamerą. Airijus negrįžo. Parašiau jam, klausiau kodėl jis užpyko, kai nebuvo jokio reikalo ant manęs pykti, nes juk nieko blogo nepadariau. 

Airijus: susipažink su Marku, juk tau jis patiko.

Aš: nerūpi man jis, juk žinai, kad tu man visada patikai labiausiai. :)

Airijus: aha...

Aš: vistiek nesuprantu ko tu pyksti, juk galiu bendrauti su kitais, taip? Mes juk nesame pora. 

Airijus: aš kaip tik ir esu tam, kad apginčiau tave nuo kitų. Tu juk turi būti mano, kiti tik nereikalinga konkurencija.

Aš: žinosiu. 

Laikiau telefoną rankose ir nesupratau juoktis ar verkti. Situacija buvo tiesiog patetiška. 

Airijus: kaip jautiesi?

Aš: pasimetusi, norėčiau sviesti į tave plytą, o paskui ateiti ir pabučiuoti.

Airijus: norėčiau būti šalia, kai tu pikta. Norėčiau apkabinti tave, nors žinau, jog paskui mane muštum. 

Aš: taip ir padaryčiau.

Gyvenome skirtinguose miestuose. Aš prie jūros, jis kitame Žemaitijos gale. Didmiestis, kuriame susitikome, buvo viduriukas atstume, kuris mus skyrė. Į pramogų centrą atvykau per anksti, tačiau kitaip negalėjau. Viskas skendėjo rytinėje tamsoje, o parduotuvės nė nesiruošė atsidaryti. Stovėjau prieš milžinišką veidrodį ir bandžiau atrasti savo privalumus ir minusus. Tądien dėvėjau juodą palaidinę ir tokios pat spalvos sijoną su kaspinėliu. Atrodžiau ganėtinai elegantiškai, tik plaukai nuo drėgmės susigarbanojo, o aplink akis šmėžavo juodi paakiai. Nuėjau į tualetą, bandžiau pudra paslėpti trūkumus, makiažu sutvarkyti veidą, tačiau situaciją pagerinau tik truputėlį. 

Airijus: aš jau čia

Rankos pradėjo nevalingai drebėti. Įdomu kaip jaučiasi princesės būdamos su svajonių princais? Negi jos taip pasitiki savimi? Nes man, regis, susidoroti su savimi buvo sunkiausia užduotis.

Mes susitikome, apsikabinome, tačiau jis pabučiavo mano plaukus, o ne mane. Buvo truputį juokinga, nors jis neišsidavė, kad pirmas mūsų bučinys buvo visiškas failure. Susikabinę už rankučių naršėm po jau veikiančias parduotuves, nes aš ieškojau dovanų savo draugėms jų artėjančių gimtadienių proga. Vienai jų nupirkau milžinišką auksaspalvį meškiną, o Airijus jį draugiškai teikėsi iš manęs paimti ir nešioti. Kad ir kur ėjome, visi žiūrėjo į mane, į jį, į meškiuką. Girdėjau kaip močiutės sakė: "Koks gražus meškiukas, koks gražus berniukas. Ar matai, drauge, kaip jis rūpinasi ta mergaite? Kaip gražu. Kokia meilė." Nors tai tebuvo žaislas reikiamu metu atsidūręs reikiamose rankose. 

Man patiko būti su juo, patiko bučiuoti jį, patiko stebėti susierzinimą gražių merginų (gražesnių nei aš) akyse, nes Airijus buvo tikras graikų Dievas, palyginus su manimi. Deja, laikas bėgo ir man teko grįžti namo, tad autobusu važiavome į stotį. Pasivaikščioję per tešlas, balas ir išgėrę latte, ilgai bučiavomės stotyje, tarsi pora, kuri išsiskirs ir daugiau vienas kito nebepamatys. Tada aš pamačiau Irmantą, savo buvusįjį, laukiantį autobuso. Jis piktai nužvelgė mane ir Airijų, o aš tik meiliai nusišypsojau. Kažkurią sekundės dalį pajutau kartėlį dėl sužlugusios draugystės su juo ir šiokį tokį ilgesį, tačiau Airijus leido užsimiršti. 

Važiavau autobusu namo ir sukūriau Latte Penktadienį:

Aš drąsi kaip velnias,

Lekiu į priekį,

Nesidairau atgal.

Sunaikink mano svajas,

Sunaikink, prašau.

Išimk tuštybę, 

Įdėk minties.

Nebūk romantikas, nereikia

Tu jau turi mane.

Aš vėl įsimylėjau,

Vėl kritau į tuštybės liūną.

Ištrauk, ištrauk!

Bet žinai, kad jau...

Jau nebegaliu palikti,

Kai myliu.

Pelkėj pasiklydusi šaukiu
Laumės balsu savo vaikus.

Vietoje jų - tuštuma.

Kur meilė, kur aistra?

Dreba rankos, cukrus byra,

Pro kraštus latte puta,

Bet ji primins tave.

Grįžau namo, ėjau į darbą, kur plepėjau su drauge, o vėliau atėjo senas pažįstamas su kuriuo kažkada kartu grojome gitara. Su juo ilgai kalbėjome, klausiausi jo sukurtų gabalų, juokėmės, vaišinau arbata ir saldumynais.

- Palaikysi man kompaniją, kol rūkysiu? 

- Žinoma.

Domas turėjo daug tatuiruočių, metė mokyklą po vienuoliktos klasės, nešiojo head band'ą, jo natūrali plaukų spalva buvo blondiniška, o jis perdažė plaukus viso spalvų spektro spalvomis. Tą kartą buvo raudonai juodas, o man tai patiko. Jis rūkė, o aš žvelgiau į artėjančią naktį, jau tiesiau ranką į cigaretę, kai takeliu išvydau parbėgantį brolį ir mamą.

- Turi dingti, susitiksime kitą kart, - pasakiau ir nėriau atgal į darbą, o jis pasuko savais keliais nė neatsisveikinęs. 

Kitą dieną į darbą atėjo mano kursiokas Edvinas. Padariau jam arbatos, smagiai pakalbėjom, pasijuokėm. Edvinas man visada patiko ir aš jį piršau su viena savo geriausių draugių Milda. Vis dėlto, Milda jam nepatiko. Na, o aš visiškai dėl to nesirūpinau. Galvojau kokia esu laimina su Airijum ir kaip greitai jį pamatysiu. 

*

Draugės gimtadienyje rūkėm kalijaną, gėrėm visus kokteilius iš eilės, darėm nesąmones, linksminomės ir pritrūko tabako. Keista, bet pardavė ir nė neprašė pažymėjimo. Tačiau vienu momentu pritrūko gėrimų ir parašiau Edvinui: suveiktum? 

Edvinas: tuoj atlėksiu.

Nepardavė nei man, nei jam, bet vistiek susišaudėm ir grįžom į vakarėlį. Nebuvo daug žmonių, tačiau pakako tiek merginų, tiek vaikinų. Aš tradiciškai po žalių devynerių ir kolos bei šampano, nusprendžiau palikti savo smegenis atostogoms ir pasiūliau Edvinui padaryti masažą. Jis neatsisakė. Užkopėm į antrą aukštą, kur buvo ganėtinai šalta, tačiau jis nesiskundė. Nusirengė ir aš jam dariau masažą, o jam patiko. Tada apsikeitėm. Pradėjau juoktis, mes sukritom į lovą, apsiklojom ir gulėjom apsikabinę. Nieko nedariau, nenorėjau prisidirbti ir vėliau jaustis kalta prieš Airijų, tačiau Edvinas pakilo virš manęs ir pabučiavo. Pabučiavau jį atgal. Tada išnyko viskas. Visos savaitės problemos, Airijus, Irmantas, Markas, Domas. Buvau aš. Buvo Edvinas. Buvom kartu. Pusę nakties praleidome lovoje vienas kito glėbyje, o kai grįžome į vakarėlį visi suokalbiškai žvelgė vienas į kitą, o draugė iššukavo susivėlusius plaukus, siūlė parvest namo, tačiau Edvinas sakė įvykdysiąs šią malonę užduotį ir mes parėjom. Išsiskirdami vėl bučiavomės.

- Ar dabar visada taip darysim?

- O tu nori?

- Galim...

Po vakarėlio peršalau ir dvi savaites neinu į mokyklą, o visos problemos tik sustojo vietoje, laukdamos, kol bus išspręstos. Airijus ar Edvinas. Edvinas ar Airijus. Abu pakviesti į mano gimtadienį. Abu bučiavau per vieną ir tą patį savaitgalį. Abu sukelia jausmus manyje.

Ir kodėl yra taip sunku?

*Pratęsimas kitoje serijoje.*

Ką jūs veikiate tamsiais žiemos vakarais?

marionette