Marionette of Harmony

 E  klausė kodėl aš nerašau apie savo dienas, kodėl ištryniau seną blog'ą. Paprasčiausiai esu didi ir kiekvienam prieinama kiaurymė, į kurią visi gali žiūrėti, tyrinėti, spjaudyti. Kiekvienas asmeninės informacijos pluoštas atskleidžia mano tapatybę, tačiau nerašyti - negaliu. Kaip sakoma, niekas negimė mokėdamas. Bet aš vysčiausi rašyti. Mano sapnai tokie kaip ir daugelio - dažnai nesuprantami, nesuvokiami, pareikalaujantys daug emocinių jėgų. Tačiau aš, skirtingai nei daugelis kitų, juos aprašau, sukuriu įvairias istorijas: blogesnes ar geresnes, bet rašau. Neseniai susapnavau nuostabią idėją, kurią planuoju aprašyti. Ir kaip didieji rašytojų punktai skelbia: nerašyti, kai skaitai kitą knygą; nerašyti, kai klausai muzikos, nes kitaip persisemsi kitų idėjomis. Tad dabar leidžiu dienas skaitydama, kad paskui galėčiau pasinerti į rašymą. Arba kitaip sakant - atidėlioju. Mano savikritika kartais išauga iki nesveiko ir mane triuškinančio dydžio ir aš bijau, kad jei vėl bandysiu man ir vėl nepasiseks. Tačiau gyvenimas iš to sudėtas: bandymų ir jų nesėkmių, kol galiausiai gauni rezultatą, kuris pradeda tave tenkinti. (Skamba truputėlį pošlai). Per tris dienas baigiau skaityti "Šagrenės oda", "Aliaskos beieškant", "Blogiau nei mirtis". Dar liko daugybė knygų, kurios paminėtos sąraše. Tad kol oras prastas - skaitau. E jau išvažiavo, tad man truputėlį liūdna. Mano gyvenvietėje vis dar lyja, vėjas prievartauja medžius, o man tesinori sėdėti prie arbatos puodelio, kurio vis dar nepasidarau.
O kaip jums sekasi? Kas neduoda jums ramybės?

Sad and lonely,
marionette