Marionette of Harmony

Vakar sėdėjau su savo broliuku. Jis valgė braškinį jogurtą ir vis kartojo "Kaip man patinka braškės!". Tuomet nustojo valgyti, išplėtė savo mėlynas, dideles akis ir paklausė:
- Jei atsidurtum braškių pasaulyje, ką norėtum suvalgyti?
Nusišypsojau ir atsakiau:
- Braškinį guminuką.
O jis pakraipė savo mažą, Dievišku peroksidu nudažytą galvą ir tarė:
- O aš suvalgyčiau braškinį vėją.

Dievinu jį už tokias mintis. Žinoma, jos nelinksta į filosofiją, tačiau taip gera žinoti, jog dabartiniuose vaikuose dar ne viskas prarasta.
Vėliau sėdėjau balkone ir žiūrėjau į saulėlydį. Sukiojau tarp pirštų cigaretę, bet nenorėjau gadinti puikaus vaizdo, sąmyšiu galvoje. Dešimtą valandą darosi vis tamsiau. Mano sieloje vėl plečiasi baimės skylė, kurios neįmanoma užlopyti. Atrodo, jog vasara baigiasi. Atrodo, kad ir vėl teks grįžti į tuos suknistus mokyklos suolus, vėl užsiimti tuo, kas gadina nervus ir taip toliau... Žinoma, toks gyvenimas. Bet laikas, kuriame gyvenu dabar... Jis tobulas. Norėčiau jį sustabdyti ir leisti sau mėgautis juo ilgai, ilgai. Kad vasara nepasibaigtų, o braškiniai vėjai glostytų mano pečius.

Make it stop,
marionette