Marionette of Harmony

Būtyje paskendusios plunksnos,
Mena apie piktą ir gerą,
Ką gyvenime patyrę
Seni paukščiai šnabžda.

Tyliai giedoja, šventąsias giesmes,
Pasakodami apie atpildo valandą,
Kai miestai sugrius
Ir atsakys už tai, ką patys padarė.

Žmonės niekingi, kūriniai pačio Dievo,
Gamtą naikiną ir žudo, tam, kad gyventų,
Nes nemoka kitaip išreikšti agresijos
Ir elgtis taip, kad kitam nepakenktų.

Seni paukščiai šnabžda ir tariasi,
Sako pasaulio pabaiga atropos,
Tada ant žemės parklupę žmonės
Nesavais, skausmingais balsais užgiedos.

Vasaros dienos bėga pernelyg greitai. Sunku suvokti tai, kas laukia, kai šios atostogos pasibaigs. Prasidės kitokie istorijų siužetai: vieni pradės mokytis aukštesnėse klasėse, kiti įstoję į universitetus ar kolegijas, bandys suteikti sau studento vardą, kai kurie suvoks, jog vaikystė pasibaigė, o dar kiti ja tik pradės džiaugtis. Žodžiu, dažnai suvokiant kokią ir taip visiems žinomą tiesą, mes, žmonės, esame persmelkiami baimių, persekiojami būties monstrų, kurie vaikosi ne tik naktimis. Egzaminų baimė kvėpuoja į veidą, išplėtusi raudonas, skaičių ir žodžių prikimštas akis, suaugėlio pasaulis, kaip siluetas, veržias pro langus ir duris...
Tačiau vasaros liko dar truputėlis. Nors šiandien jau 20 diena, o už 4 dienų dienos vis trumpės ir trumpės, tačiau džiaugtis monstrų nebuvimu galima, o paskui jau bus matyt kas bus. Gadinu vasaros džiaugsmą? Taip jums ir reikia. Šiek tiek sveikos baimės visuomet galima paragauti.

Don't freak out when a monster will open your door,

marionette.