Marionette of Harmony

"Nekenčiau diskusijų per pamokas. Nemėgau kalbėti ir nemėgau klausytis, kaip kiti springsta žodžiais, bandydami išsakyti savo mintį kuo aptakiau, kad tik nepasirodytų kvaili." John Green "Aliaskos beieškant"

Ne visi gimė su gebėjimu kalbėti aiškiai, suprantamai ir taip, kad pakerėtų visus aplink jį susibūrusius žioplius. Būtent kaip John Green'o knygoje "Aliaskos beieškant" aš springstu kalbėdama, bandydama išsakyti savo 'genialias' mintis. Kai kalbu su draugais - mano liežuvis pinasi, būnu nesuprasta, nes taip pat nenoriu susimauti. Visuomet bijant padaryti ką nors ne taip ir padarai tą 'kažką ne taip'. Žinoma, mikčiojimas dar kitokia problema, kurios man nereikėjo išspręsti, bet kažkam ir su tuo tenka gyventi. Ar žinote tą jausmą, kai stipresni šaiposi iš silpnesniųjų? Keista tai, jog kažkada aš jaučiausi stipri šaipydamasi iš miknių, bet dabar gailiuosi to. Galėčiau atsiprašyti, bet kai kurie jau užsiaugino tvirtą valią ir elgiasi kaip tikri šikniai dabartinėmis dienomis. Sakykime, viena pusė pasimokė.
O aš pati, kuri žada savo gyvenimą sieti su kalbėjimu radijo stotyse ir renginių organizavime, nebegaliu kalbėti. Nežinau kodėl. Gal trūksta įgūdžių? Pavyzdžiui, mano pusbrolio balsas toks gilus, o suktas filosofines mintis išsako taip, lyg tai būtų paprasčiausi ir suprantamiausi žodžiai visatoje, o jam dar tik 13. Genius.

Sakoma, kad geriausiai kalbi tada, kai dainuoji arba ką nors rėki.
Štai ką aš dienomis darau: dainuoju.

Dabartinė auka:

Kvaila kvaila kvaila daina neišeina iš mano galvos! Tas pats mano pusbrolis sako "Aš neklausau komercinės muzikos". Lenkiu žemai galvą prieš jį.


O jūs mėgaukitės gyvenimu. Duodu leidimą,
marionette