Marionette of Harmony

E, skiriu tau šį įrašą. Because you can let go shit and totally have fun. I love you for that!

Prieš vasarą ar dvi parašiau dainą. Man ji buvo graži, tereikėjo tinkamos melodijos ir akordų, kurių niekada nesukūriau. Daina buvo skirta mano mielajai mergytei, kurios plaukai buvo raudoni (dabar ji persidažė -.-).
Šiandien atsibudau 6 ryto, nes prasidėjo audra, susidedanti iš saulės, žaibų, perkūnijos ir lietaus. Svarbiausia, kad saulė švietė ryškiau, nei žaibai. Bullshit. Gamta manęs negali patenkinti savo grožiu. Pirmas žmogus apie kurį pagalvojau šį ryt buvo E ir ji man iškart atrašė, mat nemiegojo. Paskui po vidurdieno paskambino ir pasakojo, kaip labai jai patiko trauktinė ir J esanti šalia jos. "Ji žiūri į mane kaip mama. Aš ją myliu!". "Parašyk man blog'ą. Aš myliu tavo blog'ą, kaip ir tave. O paskui papasakok ką aš tau šnekėjau, kai išsiblaivysiu." Štai, galėsi paskaityt. :D
Tik tokia puiki motera gali prisigerti vidury dienos.

Visai neseniai, pilnaties naktį parašiau depresijos iškreiptą eilėraštį:

Tuščia gitara,
Mėlynių naktyje,
Narsiai groja,
Nors joje nieko nėra.

Plati dykuma,
Smėlio luitų pilna,
Vandeniu tyliai,
Lyg šuo garsiai loja.

Prasmės visata,
Lyg karvė melžiama,
Iš skausmo svajingai
Vaitoja.

Prasmės juk nėra,
Nei gėrio,
Nei sielų,
Tik idėjos neperšaunamos kulkų.

Mėsos kratiny,
Juk puikiai supranti,
Kad tiesa
Slepias šėšėly.

Tačiau nieko nėra,
Nei teisybės,
Nei melo,
Nes tai niekada neegzistavo.

Paskyriau jį A ir jis pasakė "Paprastiems žmonėms ar obektams niekas neskiria eilių."
O aš skiriu. Galiu nors ir visą pasaulį jiems paskirti su dainomis, meile, eilėm, blog'ais, nes paprasti žmonės - tai aš, tai tu. Išskirtinumas tik tame, kaip mes puikiai nusipiešiame išorinę kaukę.

Ir myliu jus visus. O dabar tave, E.
Mylėkit ir būsit mylimi,
marionette