Fanfiction: chapter one

By 14:23


Pirmasis fanfiction, remiantis objektais, vaizdiniais, idėjomis iš „Pjūklas“ ir „Hunger games“.
 (Trumpos dalys, kad būtų patogiau skaityti.)

1.

Gyvenau mieste, kuris neturi vardo. Milžiniškas, modernus, bet vietomis aptrintas bohemiškų ir meniškų sielų gyventojų. Oras atsidavė automobiliais, tarša ir žmonių prakaitu, kurie skubėdavo namo, į darbą, susitikti su draugais, pasiimti vaikų iš darželio... Visi skubėjo, o gal tik šiandien man taip pasirodė.
            Atsisėdau ant suoliuko, išsitraukiau nešiojamą veidrodėlį ir pirštais susišukavau tamsius, banguotus plaukus, pakštelėjau lūpomis, patikrindama neseniai teptą blizgio sluoksnį. Rudos akys spindėjo džiaugsmu ir ramybe. Viskas buvo tobula. Niekur neskubėjau, diena buvo graži ir nusprendžiau pasimėgauti viskuo, ką pats aukščiausiasis man suteikė. Tačiau tikriausiai esybei, esančiai danguje, visai nepatiko mano pasitenkinimo šypsena ir jis aptraukė dangų tamsia, sluoksninių debesų plėve. Beveidės figūros, slenkančios gatve, išsitraukė skėčius ir pasiruošė mažų lašelių atakai. Tačiau aš nejudėjau. Neturėjau skėčio, nenorėjau eiti namo, tik norėjau nors trumpam pabūti su savo mintimis, kurios neatsimuša į keturias kambario sienas.
            Po penkių minučių veidą plakė beskoniai vandens lašai, o aš pasidavusi jų galiai, pradėjau lėtai eiti gatve. Keista, net skubančių žmonių su skėčiais nebeliko, o taip norėjosi, jog koks nors praeivis pasiūlytų vietą po savo skydu, saugančiu nuo piktų, mažų karių. Sulig tomis mintimis į gatvę įsuko juodas, žvilgantis kadilakas, lyg kas nors būtų pabūręs magiška lazdele ir atsiuntęs išsigelbėjimą nuo pliaupiančio lietaus. Bet užtamsintų langų mašina neatrodė labai patikima, greičiau energija, kuri supo automobilį šaukė „Bėki greičiau iš čia“. Ji sukosi į kitą gatvę, tačiau sustojo. Sustojau ir aš. Iš mašinos išlipo keturi stambūs, pliki vyriškiai, kaip iš kokio veiksmo filmo, kuriame jie gaudo blogietį, bet aš juk nebuvau tokia, tad tik stovėjau ir žiūrėjau jiems į akis. Visi keturi vyrai buvo su kostiumais, juodais akiniais, o prie diržo turėjo pritvirtintus stovus elektrošokui ir ginklams. Ir tie stovai tikrai nebuvo tušti... Nors buvau nekalta, tačiau vis labiau ir labiau traukiausi atgal, o jiems sušukus „Čia ji!“ pasileidau bėgti.
            Bėgau atgal į gatvės pradžią, o vyrai vijosi mane, kaip kokie buliai per Ispanijos bulių kautynes. Aš buvau jų raudonoji vėliavėlė, kuri negalėjo paklausti „Kodėl?“. Maniau, jog pabėgsiu, jog pasislėpsiu ir jie paliks mane ramybėje. Pamačiusi vielinę tvorą, net nesuabejojau, jog man skaudės, tačiau ją perlipau, o delnai pasruvo krauju. Apačioje augo aukšti krūmai į kuriuos aš kritau. Aštrios bei trumpos šakos subraižė odą, bet vietoj to, kad nusileisčiau ant žemės mane pagavo tvirtos vyro rankos. Norėjau sprukti, bet jis meiliai prispaudė chloroformo nosinaitę prie mano burnos ir palinkėjo saldžių sapnų.

Leave a comment below.
Thank you!
marionette

You Might Also Like

4 komentarai (-ų)

  1. Anonimiškas2012 m. liepos 7 d. 14:32

    uuu, sakyčiau tikras veiksmo trileris. rašai kaip tikra fantazijos nestygstanti rašytoja! patiko, ypač pabaiga. LAUKIU :D


    xoxo,
    emilija.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2012 m. liepos 8 d. 11:28

    Well. Vieta apie tuos kostiumuotus vyrukus kiek prajuokino, o gal greičiau kiek keista pati vieta, pats jos aprašymas. O šiaip kol kas niekas neaišku, neina suprasti kam gi jiems prireikė tos vargšės garbanės (gal kokiems nežmoniškiems eksperimentams, hahahah).. Manau, bus įdomu! Tad, nesustok ;*

    AtsakytiPanaikinti