Fanfiction: chapter two
Truputėlį ilgesnė dalis.
2. Mašinų ūžesys
nutilo, debesis raižantys dangoraižiai pasitraukė iš merginos akiračio. Viskas,
kas jai buvo palikta – tik tamsa ir bejausmė tyla, kuri supo ir mylavo ją su
gilia panieka.
-
Ketnise
Everdin, - kreipėsi į ją šaltas ir viską žinantis balsas. Tamsiaplaukė būtybė
pramerkė akis, bet iš kart jas uždengė rankomis, kartu apsaugodama ir galvą,
jei kas nors bandytų ją sužeisti, tačiau niekas to daryti ir nenorėjo. Prieš ją
stovėjo paprasčiausias televizoriaus ekranas.
-
Ar
galiu į tave kreiptis Ketne? Jei mes būtumėme draugai, šitaip kalbėti būtų
paprasčiau, - šypsojosi kauke uždengtas veidas. Ketnisė patraukė rankas ir
įsispoksojo į raudonas gijas, vagojančias baltą plastmasę ir akis, kurios, lyg
dvi anglies spingsulės žibėjo ir kalbėjo jai.
-
Mes
nesame draugai, - su panieka, tylos įbrukta, išspjovė, - ko tau iš manęs
reikia? Kodėl aš čia? – Klausinėjo ir apžvelgė aplinką. Jos kūnas buvo
pririštas keturiomis grandinėmis (kiekviena grandinė juosė kojas ir rankas, per
kulkšnis ir riešus) prie nepajudinamo metalinio gulto, pro lubas ir betonines sienas
sunkėsi vanduo ir mergina spėjo, jog tai kokio psichinio maniako rūsys, kuriam
paklūsta tokie patys asmenys.
-
Tu
esi čia, nes man įdomu, kaip žmonės šiais laikais vertina gyvenimą, vadovaujasi
vertybėmis. Kaip žinia, pasaulis pūva, žmonės darosi vis labiau priklausomi nuo
narkotikų, cigarečių, alkoholio, nesaugaus sekso, net interneto. Ligos, kurios buvo
anksčiau, išnyko, tačiau mes turime naujų, kurių kartais neįmanoma išgydyti. Tu
esi čia, kad atstovautum žmoniją ir parodytum, kaip labai myli gyvenimą ir ką
dėl jo galėtum padaryti, - balsas, kuris anksčiau atrodė belytis dabar įgavo
vyriškas formas ir šiek tiek drebėjo, lyg jo savininkas koptų plačiais laipteliais
link mirties.
-
Tai
aš esu tavo bandomasis triušis, ką? – Ketnė supyko. Jai buvo nesuvokiama, kodėl
būtent ji turi kentėti tai, ką šis psichopatas jai paruošė. Mergina gyveno
gražų gyvenimą, jį mylėjo, aukojosi dėl savo šeimos: mamos, tėčio ir mylimiausiojo
broliuko Ernesto, darbe (Ketnisė dirbo grožio pramonėje) niekada niekuo
nesiskųsdavo ir net pakęsdavo blogo linkinčias kolegas.
-
Ne,
mieloji, - balse galėjai justi šypseną, - tu tik vaduoji pasaulį iš nevilties.
Sulig tais žodžiais televizoriaus ekranas išsijungė ir nukrito, palikdamas
styrančias, nutrauktų laidų, vielas. Ketnė krūptelėjo nuo to garso ir staiga
pajuto dūrį į petį. Prie gulto buvo pritaisytas mechanizuotas strypas su adata,
kurio anksčiau mergina nepastebėjo, nes žiūrėjo į kaukėtąjį vyriškį. Grandinės,
kurios buvo stipriai priveržtos, atsilaisvino ir Ketnisė galėjo laisvai judėti.
Sienos pradėjo drebėti ir šį kart tvirtesnį vyro balsą buvo galima išgirsti
lubose pritvirtintais garsiakalbiais:
- Šiame name yra penkiolika žmonių. Visiems jiems buvo suleista nuodų,
kurie labai greitai plinta ir sukelia mirtį. Adatos su priešnuodžiais yra
penkios, jos paslėptos ir laukia, kol bus surastos. Turite tam vieną valandą, -
balsas užtilo ir žaidimas pagaliau prasidėjo.
Leave a comment below.
Thank you,
marionette
0 komentarai (-ų)