Marionette of Harmony

Ir laimė išbėgo pro šukių kraštus.

Oi raganoms buvo juoko ir purvo!
Dar drabstėsi jos: „Kaip jis nusmurgo“.
O vargšas puodelis suskilęs per pus,
Dar bandė sakyti, jog jis nepražus.

 

 

Nebėra įsipareigojimų, dužo visos įmanomos sienos, siela laisva, o širdis tuštut tuštutėlė. Nuostabus jausmas - nieko nebejausti. Atsikračiau visko - kas neleidžia man būti laimingai. Netgi žmonių, kurie versdavo mane jaustis blogai.  Žinoma, galbūt ir pasielgiau kvailai, neapgalvotai, tačiau kiekvienas turi teisę rinktis. Aš esu žmogus ir noriu, kad su manimi elgtųsi kaip su žmogumi. Negi daug noriu? 

Sėdžiu susilenkusi, smakrą parėmusi į savo minkštą koją. Galva pavargusi, akys po truputėlį merkiasi, tačiau šypsausi. Tiesiog gera, gera, gera gyventi, kvėpuoti, būti savimi. Žinoti, jog niekas neslegia, niekas negali nuskriausti, jog niekam neprivalai aiškintis ir niekas nesmerkia kiekvieno ištarto žodžio. Galbūt šiuo metu esu truputį vieniša, bet laiminga. Kai kurie drįsta pavadinti mane nuobodžia, bet man visvien. Jei man gera skaityti knygas, bendrauti su draugais, groti gitaromis, šildytis prie laužo ir maudytis šaltoje jūroje vietoje triukšmingų "plotų", tai man tiesiog ir yra gerai. Nenoriu nieko keisti savo gyvenime, kai pagaliau galiu išsišiepti iki ausų ir mėgautis kiekviena akimirka. Tegu ir tingia. 

Pasidžiaukime laime drauge,

marionette