Paranoia
Gerklė vis dar gergždžia, lyg mašina su nepakankamu kiekiu alyvos. Galva sunki, venos įsirėžusios į odą, tvinkčioja ir varo mane iš proto. Smegenys taip pat miršta. Pamažėle pūva ir raitosi, o aš jau nieko nebegaliu padaryti.
Iš visų jėgų visuomet stengiausi matyti pozityvumą, matyti gėrį, stengiausi į kiekvieną žiūrėti taip, kad atsiskleistų žmogaus gerosios savybės, o ne tos, kurios jį gniuždo. Svarbiausia tai, jog dabar aš praradau viltį, jog žmonėmis iš vis galima pasitikėti, jog jiems galima patikėti paslaptis, jog su jais iš vis galima kalbėti.
Žmogus A pasakė, jog nekenčia viso pasaulio ir dalis neapykantos atitenka ir man, nes aš su juo bendrauju.
Žmogus B pasakė, jog jis nekenčia žmonių ir tik norėjo manimi pasinaudoti. Deja, aš nepasidaviau provokacijoms, o jis tik pasijuokė, jog bandžiau vadinti jį draugu.
Širdį pjauna metaliniais pjūklais ir smaigsto aštriomis adatėlėmis mirtis. Ji laukia, kada mano nuoširdumas sprogs ir mirs kartu su manimi. O man tik skaudu, skaudu, skaudu, skaudu. Norisi klykti ir rėkti, tačiau mano lūpos užčiauptos, o akys net negali verkti. Po tiek smūgių į visas kūno dalis, net nebejauti, kad turi reaguoti.
Nebereikia net šiltų, draugiškų apsikabinimų, kurie gydo. Tikriausiai ir vėl grįšiu prie vienatvės, nes aš jau nebegaliu savęs nuskriausti.
Saugokit savo širdis, kol jų dar neatėmė,
marionette
4 komentarai (-ų)
what happened? :|
AtsakytiPanaikintiShit happened. Susidėjau ne su tais žmonėmis ir nukentėjau. Kaip visuomet - man sekasi.
Panaikintitas paveiksliukas toks gąsdinantis:o
AtsakytiPanaikintiMy work is done, then. :)
Panaikinti