Marionette of Harmony

I want to be special.
I want to be seen.
I want to be wanted.
I want to be rewarded.
I want to be smart.
I want to be famous.
I want to be alive.

Maniau, jog gyventi lengva. Įkvėpi, iškvėpi, valgai, geri, sisioji ir šiki. Dar ko nors reikia? Žinoma, kad ne. Nesunku egzistuoti, tačiau ką reikia padaryti, jog pradėtum gyventi?
Mielai jums atsakysiu.

Štai dabar aš užsidėjau vakarinę suknelę, louboutin batelius ir juodą skrybėlę su žaliai rožinėmis plunksnomis. Ką tik grįžau iš vakarėlio, kur buvau pametusi suknelę, batelius bei savigarbą, tačiau nieko tokio. Juk tokia populiarumo kaina.
Anksčiau norėjau būti genijumi. Nagrinėjau biografijas, mokiausi jau pasakytus žodžius, gyvenau, kvėpavau kitų idėjomis. Tada nusprendžiau sukurti savas ir rašiau kiekvieną idėją į mažą idėjų knygutę, kuri guli perpildyta, tačiau niekam nereikalinga. Joje netgi presciziškai surašyti straipsnių ir įrašų pavadinimai, apie kuriuos turėčiau parašyti, tačiau niekada neparašau. Nėra prasmės. Idėja ilgai negyvena, jeigu joje nėra įkvėpimo.
Užsikėliau kojas ant stalo ir į rankas paėmiau slim'ą. Bobiška cigaretė. Prisidegiau ir pamosavau rankomis, kad dūmų detektorius nekeltų aliarmo. Ant stalo taip pat smilko kitos lazdelės, kurios užgožė cigarečių kvapą. Suspaudžiau nuodų pagaliuką tarp apnuogintai raudonų lūpų, įtraukiau, sulaikiau, iškvėpiau, kartojau.
Prie klaviatūros gulėjo mažas, metalinis ir aštrus peiliukas su sukrešėjusio kraujo liekanomis. Pastebėjau, jog jam patinka švelni ir kūdikiška mano rankų oda.

Viskas varo iš proto. Mano gležnas, porcelianinis kūnas. Niekada neįgytas populiarumas. Vakarinė suknelė, slystanti nuo kūno, pelenai krentantys ant nuogų pėdų ir pasaulis, kuris baigia sugriūti.

Esmė tame, kad kai suspaudžiu ašmenis savo delnuose, aš noriu ką nors pajusti. Kažką giliai viduje. Tačiau metalas sminga į delno mėsą, o kraujas srūva, vagodamas riešus ir grįsdamas upes. Nieko. Nieko nejaučiu.
Nėra jokios prasmės. Nėra jos. Niekur.

Galvojau, kad meilėje atrasiu prasmę.
Žinoma. Atradau. Visi jie mulkiai, visos jos kalės. Aš jiems atsiduodu ir jie tik grąžina sudirbtą mano kūną, kurį dabar žaloju. Nėra ten prasmės. Tik narkotikų iškruštos sielos, kurios niekada nebus suprastos, net jei ir nešios "Ms. ar Mr. Popular" vardą.

Galvojau, jog moksle atrasiu prasmę.
Žinoma. Atradau. Prieš mokinių stalus stovi tokios pat kurvos, kaip ir patys mokiniai. Mokytojai irgi žmonės. Jie irgi mėgsta žaisti nešvariai. Ypač kai priima kyšius, mylisi su savo vyrais/žmonomis ir slapta rūko hašišą. Vėliau mėgsta išsilieti ant mokinių, kai supranta, kad jų gyvenimas sumautas ir surašo dvejetus, dėl ko tėvai skriaudžia savo vaikus, o vėliau žaidžia sado - mado žaidimukus su savo antrosiomis pusėmis.

Galvojau, jog žmonėse atrasiu prasmę.
Žinoma. Neradau.

Tada dar kartą įsitikinau, jog viskas supistai, supistai, supistai beprasmiška. Mes gimstame tam, kad numirtumėme. Niekur. Kartoju. Niekur. Nėra prasmės.

Smilkstančia cigaretę priglaudžiau prie vidinės šlaunies pusės. Skaudėjo. Trumpam.

marionette