Marionette of Harmony

Mes sėdėjom ir leidomės heroiną. Ankštame, betonu padengtame kambaryje jautėsi vanilinio tabako tvaikas. "Elegantiški narkomanai". Taip mus vadino draugai.  Kas gi daugiau susileidžia heroino dozę, o vėliau lyg niekur nieko geria kavą su pienu ir rūko vanilinį tabaką? Tik mes. Mano gyvenimo meilė ir aš.

Jos plaukai buvo trumpi, šiek tiek valiūkiški ir šiurkštūs. Mylimoji juos dažė kas dvi savaites. Sakė, jog nieko nėra amžino, tad ji nori keisti savo formą tiek, kad gyvenimas jos nebepažintų ir leistų jai ilgiau gyventi. Sakė ir man taip daryti, tačiau aš tik nusijuokdavau ir švelniai ją pabučiuodavau. Naivi, naivi mergaitė, kurią aš beprotiškai mylėjau, net jei tos meilės kiti ir nesuprato.

Anksčiau to nesureikšminau. Maniau, kad žmonės gali pavydėti. Mūsų meilė buvo tyra, tikra. Deja, mylimoji dėl to labai kentėjo ir slėpė savo skausmą geležinėmis kaukėmis su suvirinta šypsena. Ilgai tai netruko. Grįžusi namo, pamačiau kilpą ant metalinės lofto sijos. Toje kilpoje liūdnai šypsojosi mano širdis.

Nuėmiau jos gležną kūną ir paguldžiau į lovą. Tuomet iš stalčiaus ištraukiau mažą, tačiau galingą revolverį. Paskutinį kartą rankomis perbraukiau per vėstantį mylimosios kūną, išsižiojau, įrėmiau ginklą į gomurą, išjungiau saugiklį ir paspaudžiau gaiduką.

Daugiau jokios balintos kavos. Daugiau jokio vanilinio tabako. Daugiau jokio heroino. Tik mes. Mano gyvenimo meilė ir aš.

 --

Šis savaitgalis šiek tiek ypatingas. Skaičiukai pase rodo, kad galiu atleisti vadžias ir įžengti į suaugusiųjų pasaulį, o suvestinė blogger sistemoje sveikina mano blog'us su trijų metų sukaktimi.

Laikas pernelyg greitai bėga.
Tačiau ačiū jums, jog leidžiate jį kartu su manimi.

marionette