Marionette of Harmony

Lietus plaka stogo čerpes. Girdžiu kaip dailiai skamba skalpelis, smigdamas į pilvo odą. Pasirodo pirmieji kraujo lašai, kurie varva žemyn, palikdami pėdsakus ant šlaunų ir kelių linkių. Jaučiu kaip plaka mano širdis, įsitempia kaklo raumenys, kaip atsikiša kaulai, persišviečiantys pro porcelianinę odą.

Aš džiaugiuosi už jį, jis puikus žmogus. Myliu jį, nors jis niekada nemylės manęs.

Ji sakė, jog manimi didžiuojasi, o aš ją nuvyliau. Nuvyliau mergaitę, esančią mano sielos viduje.

Visi žino, kur stos, ką veiks gyvenime, o aš nerandu savęs. Nežinau kuo noriu būti, nežinau ką sugebu, tik žinau, ko aš nesugebu. Nieko nesugebu. Niekur nesu gera. Net dalykai, kurie verčia mane pasijusti laimingą, galų gale nuvilia. Atrodo, jog pasaulis byra į šipulius, o aš nieko negaliu padaryti.

Atleidžiu pirštus, laikančius skalpelį. Jis krinta ir sudūžta, pasiekęs žemę. Nebeturiu organų, nebeturiu širdies, nieko nebeturiu, esu tuščia. Norėčiau tą tuštumą užpildyti meile ir gėriu, bet jie neegzistuoja. Beprasmiškai šypsausi tamsai, ji mane praris ir kas čia tokio? Instruktorius sakė, kad kai tave kas nors nervina - tiesiog šypsokis, nesvarbu, jog vėliau išbyrės visi dantys. Tamsai nereikia mano dantų, jai nereikia mano organų, jai nereikia mano kaulų. Ji ryja mano tuštybę, ji ryja mano viltį, svajones, jausmus.

Labai myliu jį, o jis sako, kad myli mane, tačiau žinau, kad meluoja.

Labai myliu jas ir jų be galo pasiilgsiu, bet kartais tiesiog tenka pasakyti sudie.

I need you. I don't need you. I need you.

Akys pasruvusios krauju, burna pražiota, skruostai nudažyti raudoniu, tačiau šalti kaip ledas. Tamsa prarija visus, kurie leidžia jai tai padaryti.

Gelbėkitės,
marionette