Marionette of Harmony

Žmonės fiksuoja kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Jie gamina, fotografuoja, valgo, fotografuoja, rengiasi, fotografuoja. Dvi draugės, sėdinčios viena priešais kitą restorane, įnikusios į savo telefonus, "laikina" viena kitos nuotraukas ir per messenger aptaria visas naujienas, protarpiais padarydamos snapchat'ui po keletą kadrų, kad kiti numanomi draugai galėtų joms pavydėti ar pasidžiaugti, jog yra tiesiog fantastiškai linksma. Žinoma, fiksuoti akimirkas fotoaparato ar telefono ekrane kartais gali būti naudinga, nes tai, ką mes išgyvename, dingsta ir niekada nebepasikartoja. Smagu žvelgti į tas nuotraukas, kuriose atrodau laiminga, tarsi galėčiau apkabinti kiekvieną žmogutį ir surasti gerą žodį kišenėje, net jei jos ir begėdiškai tuščios.

Jūra. Pavasaris, lyg nuo mano prancūziško termoso nulipęs Salvadoras Dali, puošėsi, rengėsi ir darėsi vis šiltesnis bei linksmesnis, tarsi prigirdytas neskiesto brendžio. Tuomet buvau kūrybinga. Mano mintyse šoko nuogos deivės, plėšytais organais ir groteskiško teatro aukos, tapusios jų pietumis. Tuomet turėjau idealų, norų, tikslų, kurie vertė mane tikėti pozityvia ateitimi, draugyste, meile, šiluma, viskuo, kas beprotiškai gražu ir nudažyta rožinėmis spalvomis. Naivumas, štai ką, kas sekundę, širdis pumpuoja į venas ir arterijas. Tas pavasaris buvo tarsi atgimimas, savęs ieškojimas, kai nusisagsčiau brangius marškinius kniedėmis, apsirengiau baltai tarsi sniego karalienė ir kritau į žolę, purvą, smėlį ir jūrą, pasidavusi gravitacijai, stengdamasi imituoti laisvę. Tada fotoaparato ekrane šypsojausi, šviesūs plaukai skrodė orą, o kūnas, nors ir ne itin grakštus, judėjo pagal jūros ošimą.

Paplūdimys. Vasara. "Tai puikus darbo grafikas. Sekmadieniais dirbi tik pusę dienos, tad po to gali drąsiai lėkti pasideginti su draugėmis prie jūros." Ta pusė dienos paprastai užsitęsdavo, todėl po darbo su savo raudonu dviratuku numynusi penkioliką kilometrų, galėdavau pasimėgauti tik besileidžiančios saulės spindulėliais ir vėstančia jūra. Deja, kai pajaučiau vandenį savo plaučiuose ir tą bejėgiškumą, kai skęstu ir matau tik vandens paviršių, saulę virš jo ir esu surakinta, negaliu pajudėti, tik ištiesiu rankas ir leidžiuosi nešama srovės, kartu įgijau ir baimę panerti, baimę matyti vandenį virš savo galvos. Niekada nedarau salto į vandenį, jokių triukų ir nežaidžiu žaidimų "Kas ilgiau išsilaikys nekvėpavęs", todėl deginuosi saulės atokaitoje ir kartais leidžiuosi fotografuojama, tam, kad prisiminčiau  kaip aš atrodau atsipalaidavusi ir kartu apimta nerimo, jog vėl apglėbsiu jūros bangas, nes jos teikia atgaivą ir kartu mažyčius panikos priepuolius, kai tos bangos virsta banglentininkų svajone.

Tiltas. Rudenį visi pajūrio vaikai baigia savo sezoninį darbą, užsimeta kuprines ir skaičiuoja kiek uždirbo, kiek prarado, kiek pavogė ir kokius nuostolius turėjo. Susirinkę į mokyklą turime mažutę tradiciją - užkopti ant tilto ir atsisveikinti su jūra, nerūpestingumu, karščiu ir įspūdžiais, kurie geriau, nei meškos kailis, šildo žiemą. Tilto gale stovi du blokai statybinės medžiagos ant kurios galima palikti tam tikrą įrašą. Pamenu, kad tąsyk rašėm savo vardus, paišėm širdeles, neturėdami tušinukų, o vėliau fotografavomės ir fotografavomės, kad niekada nepamirštume, nors tų nuotraukų taip niekada ir nematėme. 

Kopos. Žiemą, tarsi per naujuosius, atsidarėme butelį šampano, susėdome ant kopų ir žvelgėme į bangas, dūžtančias į smėlį, kurios kaskart palikdavo nežymų pėdsaką jame. Šventėme gimtadienį. Pats jubiliatas nesijautė itin svarbus, todėl mes linksminomės už jį. Iš smėlio, kurį radome savo batuose, statėme smėlio pilis, laidėme bengališkas ugneles, džiaugėmės ir filmavomės, rodydami plačias plačias šypsenas, lyg vaidintume popsinėje holivudo komedijoje. Ieškojome vaiduoklių tarp pušų ir konkorėžių, suklupdavome prie nematomo smėlio kalnelio, naktyje. Vėliau, gerdami balintą kavą ir valgydami imbierinius sausainius, skaniai juokėmės iš nepavykusių fotografijų ir žinojome, kad tas akimirkas kopose, prisiminsime ir be jų.

Svarbiausia ne nuotraukos, ne fotoaparatas ar super išmanus telefonas, o tie, su kuriais norisi įamžinti viską, kas vyksta aplinkui. Raskite tuos, kurie leistų jums jaustis savimi ir branginkite tuos, su kuriais galite būti nevaržomai laimingi.

Atleidžiu jums jūsų kaltes ir duodu leidimą išsitūsinti per naujus,

marionette