Marionette of Harmony

Vieną kartą manęs paklausė:
- Kur dingai?
O aš atsakiau:
- Nedingau. Visą laiką buvau čia.
- Dingai. Nebematau tavo įrašų, atsiribojai...
- Kad dar nesu nelaiminga! Tačiau kai gyvenimas vėl eis velniop... Parašysiu.

Ir iš tiesų, šiame blog'e rašau tik tuomet, kai jaučiuosi prislėgta, nejaučiu malonumo gyventi. Daugelis įrašų yra pernelyg niūrūs, depresiški ir dažnai kosmiški, nesuprantami. Žinau, jog skausmas yra vienas stipriausių jausmų, kuris užgožia kitus: meilę, rūpestį, džiaugsmą. Jie tiesiog pasimiršta, tampa nebe tokie svarbūs, kai sielą plėšo tūkstantis vilkų ir bado viena vienintelė adata, bet tiesiai į širdį.

Šiandien jaučiuosi laiminga. Pagaliau.
Tiesiog jaučiuosi nerūpestinga, šiek tiek pochuistė ir šiaip jaučiuosi laisva. Lengva, nors ir priaugau šešis kilogramus. Tačiau tai man nerūpi. Valgau ką noriu, sportuoju ir mankštinuosi kaip man patinka. Mėgaujuosi gyvenimu, nes niekas kitas už mane juo nepasimėgaus.

Štai ką parašiau per laisvą pamoką, kai kimarinom kartu su drauge:

"Draugė skundžiasi, jog nėra idealaus svorio ir formų. Sau pasižadėjo daugiau nevalgyti, bet vis gi, sportuoti daugiau nenori. Pastebėjau, jog daugelis merginų (tarp jų ir aš) skundžiamės, tačiau priimame ne visai teisingus sprendimus. Anoreksija ir bulimija nusinešė ne vieną savimi nepasitikinčią merginą. Vardan ko? Vaikinų? Dėmesio? Pripažinimo? Draugai myli už tai, kad esi su jais, kad juos palaikai. Vaikinai myli už gražias akis, asmenybę ir apvalumus (ne lentas!!!).

Svarbiausia mėgautis gyvenimu, skaniu maistu, gerais žmonėmis ir nesijaudinti dėl smulkmenų.
Kam po velnių rūpės kokia karste gulėsi? Stora ar plona, vistiek prisimins kaip asmenybę ir patirtus nuotykius drauge.

Tai va. Einam valgyt."

 Slapta žinutė:

 ŽYGI, TU AWESOME.

Norėjau, kad žinotum! 

Skanaus gyvenant optimistiškai!
myliu,
marionette