Mergina gulėjo lovoje, jos lūpos buvo šiek tiek pražiotos, o iš jų sklido salsvas išsivadėjusios mėtos kvapas, šviesūs plaukai susivėlę, naktiniai marškiniai nuslydę į viršų, atidengdami šlaunis ir netobulą pilvuką, antklodė nuspirta ant seniai pamirštos gitaros, o iš, per sapnus plėšomo meškiuko, krito vata, kutenanti merginai nosį. Savo sapnų ji nesuprato, ji juos išgyveno. Ji verkė, kratėsi, įsikibusi į paklodės kraštus, kartodama draugų vardus, kurie eilinį kartą buvo skerdžiami vis drastiškesniais būdais. Paskutinė galva buvo nukirsta, paskutinė gyvybė išleido savo paskutinį atodūsį, ji pati paliko sapnų pasaulį, pasitikdama mirtį ir su neapykanta bei pagieža visam pasauliui atsibudo dar vieną sykį, suspausdama lovos ranktūrius taip, kad net jos krumpliai pabalo. Ji giliai įkvėpė pro nosį ir neramus iškvėpimas nuvilnijo jos diafragma ir pilvu. Sutrikęs žvilgsnis dar kartą apžvelgė apytuštį žalią kambarį, kuris jai priminė ligoninę su pačios įrengta asmenine palata. Ji pakilo iš lovos, pakėlė numestą antklodę ir pradėjo ruoštis.
Vonios kambaryje į ją žvelgė tamsiai mėlynos akys, kurios pagal gaunamą vitamino D kiekį, vis keisdavo savo ryškumą, papilkėjusi oda ir tamsūs ratilai bylojo apie netinkamą mitybą, miego trūkumą, o plaukai priminė neseniai susuktą varnų lizdą. Pripildžiusi baltą, karsto formos vonią, joje visiškai paniro, tik šiek tiek iškeldama galvą, kad galėtų kvėpuoti. Vėliau paėmusi kempinę, braukė ja per šviesią odą, aiškiai matomas venas ir kraujagysles, kartais sustodama prie įvairiaspalvių mėlynių, pakeisdama slėgį ir jėgą, kad mažiau skaudėtų.
Įsisupusi į rankšluostį, džiovino plaukus, lygino juos plaukų žnyplėmis, kartais nusidegindama pirštus, slėpė pilką odą kremu ir pudra, piešė akis, skruostus, įlinkimus. Makiažu kūrė save tokią, kokią visuomenė norėtų matyti - gražią, tvarkingą, laimingą.
Balto vyno butelis pasislėpė rankinėje, ausis papuošė briliantai, o į ranką įsikibo dar viena graži raudonplaukė mergina. Jos abi judėjo tikslo link, šnekėdamos apie tai, ką nuveiks, ką pamatys, įsivaizduodamos įvairius scenarijus, dainuodamos naujausias popsines dainas ir prisimindamos jaukias bei nuobodžias Kalėdas. Tikslas nebuvo patrauklus - dviaukštis, apgriuvęs namas, kurio šeimininkas dėl tam tikrų priežasčių leido jaunimui užimti antrąjį. Abi merginos lipo laiptais, kai staiga sublykčiojo šviesa ir po minutės visiškai išsijungė, o paskui pasigirdo nuožmus vyriškas riaumojimas, priversdamas klykti iš išgąsčio. "Nejuokinga!" piktai suurzgė šviesiaplaukė, stipriai trenkdama "užpuolusiam" vaikinui į krūtinės zoną, o jis tik kvailai išsiviepė ir palydėjo merginas į viršų, apkabinęs jas per liemenis.
Lyg įšventinimo ceremonijoje, patalpoje buvo pristatyta degančių fakelų, o nesutvarkytą pašiūrę priminė išmėtyti cigarečių pakeliai ir tušti buteliai. Merginos susėdo ant senų, tarybinių fotelių su išsikišusiomis spyruoklėmis ir žiūrėdamos į nešiojamus veidrodėlius, taisėsi plaukus ir tūkstantąjį kartą dažėsi lūpas. Jie buvo šešiese - trys merginos ir trys vaikinai. Grupė, regis, nebuvo didelė, tačiau to pakako, kad vieni kitiems primintų apie tai, kas įvyko po to.
Užsidarius namo durims, visi patraukė link poliklinikos, kuri jau buvo uždaryta, tad aplinkui nebuvo nė dvasios. Vaikinai sprogdino fejerverkus, mažas bombas, vėliau rūkė ir pridegė nakties išrinktosioms. Su fakelais, kuriuos pasiėmė iš pašiūrės, traukė į centrą, prie dainuojančios ir mirgančios kalėdinėmis lemputėmis, eglutės, šoko aplink ją, dainavo, lyg apgirtę skaičiavo žvaigždes, užvertę galvas ir slapčia susikabinę už rankų su tais, kurie tą naktį jiems labai patiko. Jie keliavo gatvėmis, grįstomis išsikišusiomis plytelėmis, įsivaizduodami, kad Romoje taip pat gera kaip ir čia. Jie sveikinosi su nepažįstamais, dainavo savo nacionalinius himnus, šoko tik jų kurtus šokius, rašė savo vardus ant baltų betono blokų, kurie po naujųjų metų turėjo būti nuimti. Jie norėjo būti išskirtiniai, paskutiniai, suprasti, mylimi, norimi, linksmi - kartu.
Du vaikinai ir brunetė išėjo dar kartą aplankyti apgriuvusio namo, o pagrindinės herojės ir jų vaikinukas patraukė link beužsidarančių parduotuvių, kuriuose užpildė kuprines ir kišenes įvairiomis gėrybėmis, darančias didžiausią žalą kepenims ir plaučiams. "Nuo naujųjų metų mesiu rūkyt" pasakė vaikinas, merginos tik palinksėjo galvomis, susirado degtukus, skirtus fejerverkams, ir pridegė paskutines tų metų cigaretes. Eidami nejautė smerkiančių žvilgsnių, tik įkvėpė ir iškvėpė mėtinį tabaką, vėliau sutrypdami jų likučius, stengdamiesi nepalikti pėdsakų. Gėrimų pilnos kuprinės skambėjo, kai stiklas kartas nuo karto paliesdavo kitą. Taip galiausiai jie visi susirinko prie apgriuvusio namo, paskutiniems tų metų nutarimams.
Degė fakelai, skambėjo linkėjimai "Su naujaisiais metais, brangieji!", pagiriamieji šūksniai, telefonų spragsėjimas ir žaidimas "Aš niekada" kopose.
"Pasiimkite po akmenį ir stipriai jį suspauskite. Įsivaizduokite, kad tai visos jūsų problemos, visos jūsų neigiamos emocijos, viskas, ką jūs bloga jaučiate. Suspauskite ir meskite į jūrą. Vienas, du, trys."
*
Metai prasidėjo krauju. Vienas vaikinukas, norėdamas pasirodyti, nemokėjo tinkamai nupjauti butelio kaklelio, todėl tirštai raudonas skystis varvėjo ant balto kopų smėlio. Niekas į tai dėmesio nekreipė. Visi buvo pernelyg linksmi, pernelyg atsipalaidavę, jiems nerūpėjo kitų problemos, nerūpėjo ir savosios - juk jas jau išmetė. Žaizdą nuplovė degtine, papūtė ir pabučiavo, kad mažiau skaudėtų, nesvarbu, jog kraujas nesiliovė tekėjęs.
Jie išėjo, jos liko. Staiga pasigirdo balsai "Bėgam, mentai su šunimis!". Sugrįžę vaikinai su merginomis nusirito kopomis žemyn, laisvomis rankomis laikydami nuodų likučius, o bėgdami dalinosi estafete "Gerk, užgerk ir perduok", kol buteliai ištuštėjo, o pavojus praėjo. Žinoma, tokiu būdu jie tik atsidūrė įvykių sūkuryje. Žmonės masėmis plūdo pažiūrėti didingiausio tų metų pabaigtuvių reginio, todėl pasimesti nebuvo itin sunku. Susikabinę už rankų ieškojo laisvo plotelio, kur galėjo pabūti kartu, tačiau visko buvo per daug, liejosi vaizdas, buvo sunku vaikščioti viena linija, todėl visas vienas kito supratimas tilpo į suokalbiškus, apsiblaususius žvilgsnius, kurie buvo rodiklis - kur ir kaip eiti. Susikabinę atsirado pušyne, kur išnyko visas cigarečių rezervas, o vėliau prie jūros ant smėlio, darant "smėlio/sniego angelus" ir prisiglaudus vienas prie kito, žiūrint į per anksti paleidžiamus fejerverkus, kurie dėl didelio svaigalų kiekio atrodė įspūdingi ir kartu - visi vienodi. Dvyliktą plyšo dangus, mėnuo pasipuošė konfeti, kai kas pabučiavo ne tuos ką reikia, kai kas pabučiavo visus, kurie to norėjo, o kai kas iš vis nieko nepabučiavo.
Vieną merginą pasiėmė tėvai, todėl jie liko penkiese iki dviejų ryto šėlstant prie scenos, kurioje buvo leidžiama kalėdinė ir popsinė muzika, nes būtent tą vakarą tai buvo idealiausias sprendimas ausims ir kūnams, kurie stengėsi judėti pagal ritmą. Deja, muzika nustojo groti, gatvės ištuštėjo, fejerverkai užduso, o iš buvusio šešeto liko tik trejetukas: blondinė + vaikinas + raudonplaukė.
Vaikinas paėmė šviesiaplaukę už rankos ir vedė, kad ji nenukristų ir nesusižeistų.
"Atsiprašau"
"Už ką?"
"Pažiūrėk"
Jis atleido sunertas rankas, o ji pažvelgė į savąjį delną, lyg ieškodama gyvenimo prasmės jo linijose. Delnas ir plaštaka buvo kruvini, nes pasirodo, kad vaikinas turėjo net kelias žaizdas, tačiau narsiai apie jas neprasitarė, o gal tiesiog pamiršo.
"Kaip lipnu" - nusivalė ir vėl paėmė vaikiną už rankos, nes tada, jos manymu, nebuvo jokio kito pasirinkimo.
Mergina turėjo raktus nuo darbo centre, todėl nusprendė ten nueiti, sutvarkyti žaizdą, truputį sušilti ir atsikratyti to vyno butelio, kurį įsidėjo pirma. Na, deja, tokios būsenos norai nebuvo pildomi, lyg pamojus stebuklinga lazdele. Vaikino ranka buvo kreivai apsukta vatos diskeliais, bintu ir net izoliacija, o blondinė, norėdama išbandyti keletą akrobatinių triukų (kurių šiaip nemokėjo) sugebėjo įsitaisyti dvyliką mėlynių, apkabinti sienas ir vitrinas bei paskambinti visiems savo buvusiesiems vaikinams ir patinkantiems žmonėms, norėdama arba pasiųsti į tolimą miestą Brazilijoje arba pasveikinti su naujaisiais, dar niekam negirdėtomis frazėmis. Viskas ką jie užtikrintai įvykdė - tai išpilstė baltą vyną į jų tuščius skrandžius ir paniro į netikėtus bučinius, apsikabinimus, nevaldomą juoką, kritimą, žemės bučiavimą, sienų glostymą ir viską, kas atrodė nerealu, tačiau smagu.
Toliau viskas vyko lyg sapne.
Vaikinas dingo.
Stiklinėse nebebuvo vyno.
Nežinia kas užrakino duris.
Stulpai atrodė lyg ledinukai.
Ant aprasojusių mašinų langų buvo piešiami besišypsantys veidukai.
Sniegas buvo apklojęs žemę.
O gatvės buvo tuščios, tačiau saulė švietė ryškiai.
Merginos, pamiegojusios dvi valandas, išsiblaiviusios, susitaršiusios, kūrė naujųjų metų planus, juokėsi ir prisiminė buvusius mažus nuotykius, baiminosi reakcijos tų, kurie galbūt dėl jų jaudinosi, kepė kiaušinienę ir svajojo apie gerą dozę mineralinio.
Liko viena šviesiaplaukė.
Su moralais, plėšomomis smegenimis, dūžtančiais ausų būgneliais ir orkestru skrandyje.
Sniegas kaip kokainas.
Jo daug ir kartu jo nėra.
Pavėluoti prisiminimai,
marionette
