Marionette of Harmony

Griebiu muziką, pilstau ją į stikliukus ir išgeriu už mūsų visų laimę.
Klasikos, popso, repo ir metalo kokteilį gavau pietums, o kas laukia vakarienei? Mano skrandis tuoj išlėks pro burną tarsi tie kolibriai, kurie, išsiritę iš drugelių kokonų, žadėjo mane džiuginti.

Apsaugok, viešpatie, nusidėjelius mus

Ketvirtadienio naktis buvo pašėlusi. Degtinė su likeriu ir persikų sultimis, martinis su sidru, alus ir ledinukų skonio cigaretės prie vogtų guminukų.

- Aš tikrai tai dariau?
- Mes tau šaukėm. Visi tau šaukėm, o tu nieko negirdėjai!
- O mums su A buvo linksma. Martinis, sidras, martinis, sidras, martinis, sidras. Negirdėjau muzikos, bet šokti buvo linksma.

Tas epizodas tarsi išsitrina ir vėl jaučiu dvigulės lovos medines briaunas, medvilninių patalų kraštelius tarp pirštų bei kitą savo ranką, rūpestingai saugomą jo delne.Glosčiau jo plaukus ir galvojau, jog negražu lovoje gulėti ne su savo vaikinu. Tą akimirką viskas atrodė taip paprasta, suprantama.

Dievą atradau degtinės stikliuke.

Pirmą kartą A sutikau vasaros viduryje. Tą dieną nenorėjau su niekuo susitikti, kadangi dirbau ir dėl to atrodžiau kaip eilinė darbuotoja, pilkos masės vienetas, bet jokiu būdu ne asmenybė. G vistiek jį atsivedė, todėl mes gėrėme kalėdinę arbatą, lauke svilinant dvidešimt septyniems laipsniams. Tada jis papasakojo apie Dievą.

- Sakai, kad netiki į Dievą?
- Netikiu į jį kaip į sutanotą, žilabarzdį senuką. Netikiu į jo vaizdavimą ir pompastiką.
- Aš nevaikštau į bažnyčią, neįdomios man apeigos ir ceremonijos, bet į Dievą tikiu. Bent maža savo sielos dalele.
- Paaiškink.
- Kiekvienas mes augame ir tikėjimas yra diegiamas į mūsų mąstyseną. Pavyzdžiui, kai kas nors gera nutinka, mes sakome "Ačiū, Dieve". Kai nutinka kas nors bloga, skundžiamės: "Už ką mus baudi, Dieve?". Kai nelaimė ištinka mūsų artimuosius, kalbame maldas už jų išsigelbėjimą. Neįmanoma visiškai atsiriboti nuo Dievo, jis vistiek su mumis ir aš tikiu, jog jis yra.
- Aš tikiu, jog tai viso labo energija. Neapčiuopiami dalykai - meilė, gėris, jausmai...

G skeptiškai mus nutraukė, piktai, o gal ir su pavydo gaidele balse, "rišdama" temą ir vesdamasi A iš mano cukraus karalystės.

Vėliau jį sutikau tik G vakarėlyje ir tas pažinties atnaujinimas pasižymėjo ne tik mano, bet ir jo atmintyje. Galbūt padauginome alkoholio ir cigarečių, tačiau tas atvirumas ir nuoširdžiai dėstomos mintys atvėrė man akis ir privertė dar kitaip pažvelgti į savo gyvenimą.

- Nenoriu eiti į mokyklą.
- Sauluže, o kas nori? Giliai širdyje mus visus varsto abejonės. Kai kurie, keisdami mokyklas, džiaugiasi, jog suras naujų draugų, o kiti grįžę tikisi surasti senuosius. Žinoma, artėja nauji išbandymų metai, tačiau tuo gyvenimas ir žavus. Pesimizmas nieko gero žmonijai nedavė. Pabandyk į viską žvelgti optimistiškiau. Džiaukis, jog patirsi kai ką naujo, nuveiksi ką nors naudingo, pasilinksminsi. Jei gausi blogą pažymį, nenusimink, visi mes darome klaidų. Svarbu mokėti iš jų pasijuokti, suklupus - atsistoti ir vėl judėti tikslo link.
- Labai sunku išmoktii iš savęs juoktis.
- Taip, tai reikalauja pastangų. Tačiau viskas yra daug lengviau, kai įneši kiek optimizmo į savo pasaulį. Nesakau, jog viską reikia piešti rožinėmis spalvomis, bet neverta graužtis dėl praeities klaidų ir jaustis suvaržytam.

Toje lovoje, balkone ir virtuvėje - šokių salėje praleidome bene visą naktį. Kai ėjau namo, jis mane stipriai apkabino ir pabučiavo į lūpas. Tai buvo ganėtinai netikėta. Žinoma, ryte prisiklausiau gandų, jog visą naktį laižiausi ir šiaip nusidėjau visais įmanomais būdais. Jei tai būtų nutikę prieš kelis mėnesius, būčiau dėl to rimtai susikrimtusi, bet dabar man - dzin. Kas ką nori, tas tą galvoja. Svarbu, jog žinau kas aš esu, ko noriu iš savęs, iš kitų ir jog pati esu atsakinga už savo moralę, o paklydimai tesustiprina mano augančią asmenybę. Nors, regis, niekuo ir nenusikaltau.

Vėl stoviu tikėjimo kryžkelėje. Nuo pirmojo susitikimo su A, Dievo egzistavimas manyje gerokai išsikerojo. Grįždama namo, iš darbo, dėkoju Dievui už gražią dieną, už tėvus, kurie laukia namuose, už draugus, kurie laukia, kol iš tų namų paspruksiu. Vis dėlto, ta energija ir sielos ramstis yra baisingai jau reikalingi.

Stoju į vienuoles.
Bučiuosiu kunigus ir Dievas susies mus šventais laimės saitais.



Pažvelkit į stikliuko dugną,
marionette

Galbūt kartotis yra nemandagu, tačiau norėčiau priminti jums šį įrašą: I do believe in God. Tą kart rašiau apie tai, jog esu krikščionė, tačiau ne tokia, kurią būtų galima įsprausti į tikinčiosios rėmus. Taigi, norėčiau vėl aptarti kai kuriuos klausimus, pateikti pavyzdžių, gal net padiskutuoti.
Šiandien turėjau eilinį neprognozuojamą, akward ir spontanišką pokalbį su Aur ir ji man parodė biblijos ištrauką.
Norėčiau pabrėžti svarbiausias šios ištraukos vietas:
"Bet jiems dar neatsigulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, – visi žmonės iki paskutinio, – apsupo namus  ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“.  Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs už savęs duris,  kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai!"
Visų pirma klausimas: kodėl vyrai turėtų su kitais vyrais elgtis nedorai? Jau seniai žinoma, jog santykiavimas tarp vyrų buvo ganėtinai populiarus senovės Graikijoje, tačiau katalikybėje tai buvo smerktina ir draudžiama.  Galbūt šventieji apaštalai norėjo akcentuoti tam tikras problemas? Visgi, santykiavimas su vyrais kitoje teksto dalyje iš vis nėra minimas, problema neiškeliama ir galime manyti, jog ji net neegzistavo. Kyla dar vienas klausimas: kodėl žmonės degindavo kitus ir apšaukdavo raganavimu visus, kurie būdavo nors kiek "susitepę", o laužantiems tracijas ir tenkinantiems seksualius poreikius su tos pačios lyties atstovais - buvo visiškai tolerantiški? Negi kai kurių valstybių kultūrinis lygmuo (kalbu apie Lietuvą ir kitas panašaus lygio šalis) šiais laikais nusirito , o ankstyvuosiuose viduramžiuose buvo aukščiausiame taške? Sakyčiau - visiška nesąmonė!
Smagiausia galbūt yra ši dalis:
„Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! Štai aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu“.
Šeimos tėvas visiškai nepažįsta žmonių, kuriuos priėmė, bet leidžia kiekvienam kaimo vyrui lytiškai santykiauti ir, pabrėžiu, "Darykite su jomis, KAIP JUMS PATINKA". Šioje vietoje mano slopinamas feminizmas pasiekia aukščiausią ribą. Na, galbūt tai parodo tuometines morales normas. Tačiau tai yra šioks toks nusižengimas prieš Dievo įstatymus, o šeimos tėvo užpakalį kažkodėl vėliau tas Dievas ir gelbsti. Pasinaudosiu "Vytauto" reklamos žodžiais: "Gal puodelį logikos, moterys (šiuo atveju, vyrai!)?". 
Deja, tos logikos trūksta ir toms pačioms moterims:
 "Lotas pakilo iš Zoaro ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo. Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje.  Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje susidėti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje. Eikš, nugirdykime savo tėvą vynu, – gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo." (...) "Taigi abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo."
Žinoma, kadangi Žemėje nebėra su kuo dulkintis, galima mistišku būdu gauti alkoholio, nugirdyti tėvą ir daryti ką tik nori. Biblijoje taip pat yra minimas toks dalykas: lytiškas santykiavimas tarp brolio ir sesers - negalimas. Juk net vikingai IX a. suvokė, jog palikuonys būna sveikesni, jei moterys parsivežamos iš toliau. Taigi, šiame tekste sekso tematika yra labai plati, tačiau problema tame, jog žmonės yra pikti ir dėl to Dievas nusprendė sunaikinti Žemę. 

Visas šis teksto nagrinėjimas skirtas yra parodyti tai, kad viduramžių moralės normos netinka šiems laikams. Kunigai negali skaityti pamokslų ir ištraukų iš biblijos, kurios moko žmones blogų dalykų ir veda iš doros kelio. Na, bent jau homoseksualai (praktiškai tik vyrai. Moterys visuomet buvo žemiau visko) gali džiaugtis, jog kažkada žmonės su jais elgėsi itin tolerantiškai ir tai palaikė. Na, pripažinimo dabar galima sulaukti daugelyje šalių, bet kol kas dar ne Lietuvoje. 
Bet kai vyks gėjų paradas, žygiuosiu kartu.

Įrašo klausimas: Kas tau yra biblija?
marionette

Kas po velnių drįso įjungti RE-start'o mygtuką lavono galvoje? Negi buvo sunku suvokti, kad jis jau miręs, organai nebefunkcionuoja, o smegenys ištižusios ant asfalto? Regis, buvo. Tai padaręs asmuo paprasčiausiai pasitraukė, nusikabino kortelę "Dievas" ir padėjo ant stalo, prie to pačio tušinuko, kuris kniaukė praeitą vakarą. Lavonas atsikėlė, sustingusiais pirštais paglostė minkštą, dervos ir popieriaus gabalėlį, tačiau paliko jį kape uždarytą. Pats išsitiesė, pasirąžė, pasuko kaklą į vieną pusę, į kitą. Pamojavo gražiems žmonėms, kurių jis nė nepažįsta, susirinkusiems į jo laidotuves. Lavonas nusišypsojo prisiminęs Kukutį*. Jie buvo panašūs - ausyse augdavo kumelaitės, mieli žmonės atėjo į jų laidotuves pasifotografuoti ir gėdėti to, ko niekada neturėjo. Viena P stovėjo kaip pusbrolis Itas ir meiliai į dangų žiūrėjo. Jai tereikėjo pabūti su sielom, kurioms buvo niekada nelemta nurimti. Lavonas pamažu pametė savo vardą, tapo tiesiog Kūnu, tada išsiėmė iš ausies kumelaitę ir meiliai pabučiavęs, pastūmė. Štai taip džiaugsminga šventė buvo suardyta, o rožiniai puslapiai, nors dar ir neturėjo paskutinio sakinio, susidraugavo su naujom, švariom eilutėm, kuriose jis bus įrašytas ir papildytas. Viskas vėl teka sava vaga, liūdnai skirstosi gražieji žmonės negalėję pasidaryti daug nuotraukų, bet vistiek tą istoriją paviešins facebook'e.

Tai tik gėlytės
Mažos,
Gražios,
Kaip lėlytės.

Nuskink žiedelį
Vieną,
Kitą
Ir nebijok bučiuoti Ito.

Susidraugavęs su knyga,
Išplėšk puslapį lengva ranka,
O paskui jį aprašyk,
Nes juk lengva tai daryt.

Rammsteinų muzika lengva
Bučiuoja, lyg keista mama,
Nemylinti visai vaikelio
Ir stumiantį jį vis nuo kelio.

Tokia ta Kūno pabaiga,
Kai vėl prasideda pradžia
Ir viskas vėl iš naujo griūna,
Kai ima ir nusisuka fortūna.

(Princesė ant balto žirgo sako, jog žmonės jai kuria keistus eilėraščius.
Aš sakau, kad šiais laikais žmonės visi turi savo keistenybių ir dar jas sugeba kaip reikiant išreikšti.)

-- Puslapio pabaiga --
*
Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia negyvas.
Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.
Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.
Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.
Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.
O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.
Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

M. Martinaitis "Kukutis savo laidotuvėse"


P.s. Jei nesupratote ir laužote galvą, viską papasakosiu punktais:
1. No more cigarettes
2. New earring
3. Today I met P and she was terrific
4. Bought a new diary

Miegokit naktim ir nekurkit mindfuck'ų,
marionette

Esu krikščionė. Iki kaulų smegenų augau su mintim ir idėja - mylėti visatos sutvėrėją, viešpatį Dievą. Jis toks geras, toks kilnus, toks žmogiškas ir aprašytas visų švenčiausiųjų apaštalų, kurie negalėjo nusidėti. O tie kurie nusidėjo, patys sau atnešė pražūtį. Mano tėvas nemoka melstis pagal tam sukurtas formas, kurias paruošė smegenų plovimo mašinos, žmogiškuosiuose kūnuose, tad visuomet prašė manęs uždegti žvakę, išsakyti visas mūsų nuodėmes ir atgailauti už tai, kas pavertė jį ne tokiu geru žmogumi, kokiu jis norėjo tapti. Buvau krikštyta, plauta šventu vandeniu, tepta šventais aliejais. Mano lūpas lietė pats tyriausias avinėlio kūnas, o jo kraujas ir taip teka venose. Dabar aš išeinu į viešumą ir sakau, kad aš tikiu į Dievą. Tačiau, neapsigaukite mielieji. Tūkstančius metų kurtos teorijos yra niekas, išskyrus valdžios, teroro ir pinigų mašinos, kurias melžia kaip karves, norintieji išgauti naudos. Dievas neturi kūno. Dievas nesusideda iš švenčiausiosios trejybės. Bažnyčia yra vieta išpažinti visiems tikėjimams, o ne vienos krypties, kurioje nėra logikos, kurioje nėra meilės, kurioje nėra tikėjimo. Nėra Marijos, nėra apsiaustų, kunigų ir aukščiausiųjų organų. Visą tai tik fanatizmas, o Dievas yra kažkur giliau. Dievas yra lietuje, žemėje, danguje, žolėje, saulėje, žmonėse. Jis yra meilė, energija, blogis ir gėris. Tačiau greičiau tik jausmai. Viskas, ką mes atliekame be mechaninių veiksmų yra dieviški veiksmai. Vien tai, kad jaučiame - yra ypatinga. Mums skauda, žinau, dažnai skauda dėl visko. Skauda širdį dėl blogų dalykų, tačiau kai nutinka geri - mes mokame džiaugtis, o tada būna gera. Gera taip, kad norisi apglėbti visą pasaulį. O argi tai nėra gražu? Grožis taip pat neturi pavidalo. Neturi užrašų, neturi pasekėjų. Jis yra veiduose, žmonėse, pasaulyje. Kaip ir Dievas.
 O kad neskaudėtų širdies, reikia mokėti išgauti gėrį. Alchemikai - jau praeitis, tačiau jei surasim Dievą savyje, galbūt bent jau mūsų pasauliai taps gražesni. Ne utopiški, ne. Bet geresni, draugiškesni, be vietos nusikalsti.

Meilė, gėris, laimė, džiaugsmas, saulė, šviesa, šiluma, apsikabinimai, bučiniai, šeima. Viskas kas gražu yra pasiekiama ranka.
Pasiekit ir jūs,
marionette