"Susidėliok gyvenimą."
"Susidėliok savo prioritetus."
Gyvenimas - tarsi dėlionė, kurią dėlioji ir dėlioji, tačiau paskutiniai trys gabalėliai iš skirtingų dėlionės galų vis pasimeta ir neatsiranda, paskęsdami minkštame kilimo paviršiuje. Viskas, ką mes darome, tai renkame įvykius, emocijas, istoriją tam, kad sudėliotume praeitį, dabartį ir bandytume nuspėti ateitį iš tų dėlionės gabalėlių, kuriuos jau turime.
Nuoširdžiai nekenčiu žmonių, kurie liepia "susitvarkyti gyvenimą", kai viskas, ko nori, tai išbandyti save, išeiti iš komforto zonos ir patirti ką nors naujo, neatrasto.
- Einam.
- Ne.
- Pasakiau, kad einam.
- Ne.
Nė nepajaučiau, kaip suėmiau stačiakampio formos baltą nuotraukos rėmelį ir mečiau tiesiai į sieną, stiklui išsibarstant ant lovos ir pasklindant ant grindų.
- Tu supranti, kad jis debilas? Debilas! Aš nieko neprašau, turiu viską ko man reikia, prašiau tik sumauto leidimo. Kodėl noriu ten važiuoti? Kodėl noriu ten mokytis, kodėl noriu ten studijuoti? Nes jūs man atsibodot. Aš neturiu kuo kvėpuoti, aš supūsiu čia, man reikia ištrūkti bent kelioms sumautoms dienoms.
Baltos lėkštės gabalas suskilo į daugybės mažų gabalėlių mozaiką, trenkdamasis į stalo kraštą, o kita lėkštė subyrėjo, skriedama į kitą virtuvės sieną.
Balta, balta kur dairais arba let it snow, let it snow.
Lėtai, lėtai mirštu. Jaučiu kaip vėžio ląstelės dauginasi viduje ir plinta, naikindamos audinius.
- Jei tai būtų leukemija, galėčiau daryti ką tik panorėjusi. Leisčiausi narkotikus, rūkyčiau, gerčiau, mylėčiausi kiek tik geidžiu ir visiškai savęs neribočiau, o galiausiai mirčiau autoavarijoje, likus vienai dienai iki biologinės mirties. Atsiprašau, kad nemiriau dar įsčiose, kaip kiti.
Kaip svarbu vertinti tai, ką turime dabar, kol dar ne per vėlu.
*
Sniegas pamažėle užkloja laukus ir pievas, o man taip gera, bet kartu baugu. Tas šaltis, vėjas, drėgmė ir nuolatinė tamsa veda iš proto, kai norisi tik palydėti saulę, nušokant nuo šimtaaukščio. Nekenčiu žiemos, nekenčiu kalėdų ir viso to sukomercinto šlamšto. Tai ypatinga tik tol, kol turi nuostabių draugų ir šeimą, kurie tave palaiko.
- Ką jums reiškia kalėdos?
- Anksčiau jos būdavo kitokios, ypatingos. Dabar nebėra su kuo dalintis džiaugsmu.Viskas pasikeitė.
Atrodo, kad dar neseniai kalėdos man buvo ypatinga šventė, kurios laukdavau labiau už savo gimtadienį. Dabar viskas kitaip. Kai pabundi kalėdų rytą ir pažvelgi pro langą, supranti, jog tai įprasta diena, tik pakeistu pavadinimu.
Praeitais metais to nė nepajaučiau, kai gulėjau prijungta prie vamzdelių ligoninėje. Visgi, tos dienos psichiatrinę primenančiose patalpose, man buvo daug daug geresnės, nei tos, kurias išgyvenu dabar.
Aš pamirštu kada valgyti, kada kvėpuoti, kada viską atlikti. Pamirštu paprasčiausius dalykus, kartais net savo vardą, o draugai pyksta, kai pamirštu kiek jiems metų ar kada jų gimtadieniai, nors jie galbūt jau seniausiai praėjo. Pradėjau susirašyti visus darbus, kuriuos per dieną reikia atlikti ant lipnių 3x4 cm lapelių, kurie padidėjo iki 7x7, o dabar mano lapas su darbais užima visą A4 formato lapo plotą. Netgi pradėjau rašyti dienoraštį, kad iš vis prisiminčiau, ką veikiu per dieną, nes dažnai pagaunu save mąstant kokia šiandien savaitės diena ir ar trečią ryto neturėjau sudaryti istorijos konspekto. Jaučiuosi tarsi bet kurią minutę tiesiog atsijungsiu ir griūsiu ant žemės, stipriai susitrenkdama galvą ir niekada nebeatsikeldama. Paprasčiausiai važiuoja stogas nuo visko. Neturiu nei vienos sumautos laisvos dienos, tad bet kokia happy (nusuktų darbų) valandėlė yra tarsi stebuklas šitame nepailstančiame laiko verpete.
Norėčiau mirti per kalėdas.
Pati sau padaryčiau šventę.
O tada mano karstą užklotų daug daug sniego ir būtų labai gera bei jauku.
Įrašo klausimas: Ką jums reiškia kalėdos?
nesušalkit,
marionette
