Marionette of Harmony

Nemokamos gripo bacilos! Yra norinčiųjų?

Koks yra gyvenimas: tuščias ir beprasmis ar vertas gyventi?
Gyventi? Ką jūs. Aš jau seniai miriau. Po mirties lavoną visi myli, garbina, prisimena tik geruoju ir niekada neatskleidžia blogiausių jo poelgių. Galbūt vieni ir pasijuokia, bet tik už sandarių karsto durų.

Gyvenimas tuščias ir beprasmis?
Panašu į tiesą. Mes gyvename, kvėpuojame, kuriame, išnaudojame mums skirtą laiką ir vistiek mirštame, kartais nė nepalikdami žymės istorijos vadovėliuose. 

"Tada aš atidariau savo tuštybės parduotuvę. Virš durų pakabinau didelį plakatą su šiais jame išrašytais žodžiais: Tuštybė čia gaunama prieinamiausiomis kainomis. O tuštybės aš turėjau daug. Naujomis jos atsargomis aš nesirūpinau: "kai tik išbaigsiu, vėl grįšiu užmarštin",— tariau pirmą rytą, praverdamas parduotuvės duris." V. Mačernis

Taigi tuštybė sklando visur. Ji kaip virusas. Prisikabina prie ląstelių, jomis minta, dauginasi. Nukleorūgštis perduoda savo genetinę informaciją kitiems naujiems virusiukams. Taip tuštybė plinta venomis, organais, kol galiausiai "suėda" visą gyvąjį organizmą ir žmonės tampa visiškai tušti. Literally.

Kalė: Žodžiu. Nusivyliau.
Niekšas: Tuo bendravimas su manimi ir yra ypatingas.
Kalė: Ne tavimi nusivyliau, o savimi.
Nors tu tai ir turėjai omenyje. Oh god, I'm such an idiot.
Niekšas: Minutės pakako, kad suprastum. Neblogai.

Viskas yra beprasmiška.

Lėtai žemę palytėjo vakaras. Nusileisdama saulė, raudonai nudažė dangų. Pasiėmiau rankinę ir nusileidau kalva žemyn. Jaučiau akmenis, kutenančius man pėdas, stiklą, smingantį į pirštus. Padėjau galvą ant išmindžiotos žolės. Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau, įtraukiau. Dūmai išsiveržė iš lūpų. Vasaros oras maloniai šildė kūną. Aš galvojau "Kokia ši akimirka žavi."

Tai buvo tik iliuzija.

Mirštu ir niekas negali to sustabdyt.
marionette

The Cranberries, AC/DC, Queens, pink floyd dainos groja viena po kitos. Jos nesustoja, tačiau ir nebėga. Galbūt todėl, kad niekas jų nesiveja, bet ir nesustabdo. Kai būna paspaustas Pause mygtukas, daina sustingsta. Jos reikšmė dingsta, ji tampa bevertė. Viskas, kas ją garsina, tai tik pavadinimas lekiantis winamp ekrane.
Išėjusi iš vietinės parduotuvės užkalbinau kažkur dvidešimt šešerių - septynerių metų vyrą su tamsiai pilku paltu. "Labas vakaras" pasakė jis, o aš tik žaviai nusišypsojau (o gal tik taip maniau) ir atsakiau "Labas". Jis man pasiūlė tabako suktinę. Padėkojau ir jis nuėjo savais keliais. Eidama namo prisidegiau cigaretę su degtukais, nes žiebtuvėlį jau buvau atidavusi V's J. Įtraukiau. Vanilinė. Giliai įkvėpiau ir išpučiau dūmus. Jaučiau trachėją, šąlančius rankų ir kojų pirštus, kurie grasino, jog nukris. Įsivaizdavau, jog esu drakonas ir galiu savo dūmais ir ugnies pliūpsniais sudeginti visą šį niekingą pasaulį. Deja. Cigaretė smilko man tarp pirštų, o vėliau buvo sutrypta su žemėmis ir aš pasitraukiau šalin. Mėnulis tą nakt buvo dailus ir apvalainas. Laikydama rankose kokos butelį, prisiminiau Alinos Orlovos "Mėnulį", kuris buvo piešiamas tokiais gražiais žodžiais ir natomis. Norėčiau ten. Norėčiau ten, kur mano prasti pažymiai niekam neberūpėtų, kur mano vieta tamo dienyne būtų niekam nesvarbi, norėčiau, kad man nebūtų reikėję nešti to sumauto butelio iki tėvo, kuris skiedė jį su prasto alkoholio rūšimi.

Jei jau kristi, tai žavingai.
marionette

Kas po velnių drįso įjungti RE-start'o mygtuką lavono galvoje? Negi buvo sunku suvokti, kad jis jau miręs, organai nebefunkcionuoja, o smegenys ištižusios ant asfalto? Regis, buvo. Tai padaręs asmuo paprasčiausiai pasitraukė, nusikabino kortelę "Dievas" ir padėjo ant stalo, prie to pačio tušinuko, kuris kniaukė praeitą vakarą. Lavonas atsikėlė, sustingusiais pirštais paglostė minkštą, dervos ir popieriaus gabalėlį, tačiau paliko jį kape uždarytą. Pats išsitiesė, pasirąžė, pasuko kaklą į vieną pusę, į kitą. Pamojavo gražiems žmonėms, kurių jis nė nepažįsta, susirinkusiems į jo laidotuves. Lavonas nusišypsojo prisiminęs Kukutį*. Jie buvo panašūs - ausyse augdavo kumelaitės, mieli žmonės atėjo į jų laidotuves pasifotografuoti ir gėdėti to, ko niekada neturėjo. Viena P stovėjo kaip pusbrolis Itas ir meiliai į dangų žiūrėjo. Jai tereikėjo pabūti su sielom, kurioms buvo niekada nelemta nurimti. Lavonas pamažu pametė savo vardą, tapo tiesiog Kūnu, tada išsiėmė iš ausies kumelaitę ir meiliai pabučiavęs, pastūmė. Štai taip džiaugsminga šventė buvo suardyta, o rožiniai puslapiai, nors dar ir neturėjo paskutinio sakinio, susidraugavo su naujom, švariom eilutėm, kuriose jis bus įrašytas ir papildytas. Viskas vėl teka sava vaga, liūdnai skirstosi gražieji žmonės negalėję pasidaryti daug nuotraukų, bet vistiek tą istoriją paviešins facebook'e.

Tai tik gėlytės
Mažos,
Gražios,
Kaip lėlytės.

Nuskink žiedelį
Vieną,
Kitą
Ir nebijok bučiuoti Ito.

Susidraugavęs su knyga,
Išplėšk puslapį lengva ranka,
O paskui jį aprašyk,
Nes juk lengva tai daryt.

Rammsteinų muzika lengva
Bučiuoja, lyg keista mama,
Nemylinti visai vaikelio
Ir stumiantį jį vis nuo kelio.

Tokia ta Kūno pabaiga,
Kai vėl prasideda pradžia
Ir viskas vėl iš naujo griūna,
Kai ima ir nusisuka fortūna.

(Princesė ant balto žirgo sako, jog žmonės jai kuria keistus eilėraščius.
Aš sakau, kad šiais laikais žmonės visi turi savo keistenybių ir dar jas sugeba kaip reikiant išreikšti.)

-- Puslapio pabaiga --
*
Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia negyvas.
Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.
Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.
Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.
Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.
O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.
Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

M. Martinaitis "Kukutis savo laidotuvėse"


P.s. Jei nesupratote ir laužote galvą, viską papasakosiu punktais:
1. No more cigarettes
2. New earring
3. Today I met P and she was terrific
4. Bought a new diary

Miegokit naktim ir nekurkit mindfuck'ų,
marionette

Pušynas. Vėjas tvoskia žmonėmis, prakaitu, aistra ir susidomėjimu. Kūnas guli tarp konkorėžių, spyglių ir retos žolės. Skruzdėlės užuodusios maistą ropoja skruostais. Minkšta dervos cigaretė pridegama žaliu žiebtuvėliu, kuris kvepia pievom. Skruzdėlės pabėga. Jos šlubčioja apakusios ir slepiasi plaukuose, tačiau vėliau miršta. Maži plaučiai stengiasi įkvėpti oro, tačiau dūmai skverbiasi pro visas poras ir trachėjas. Jos mirusios, kūnas taip pat. Cigaretės nuorūka lieka lavono pirštuose, bet nenustoja šildyti, nepraranda vilties, bet juk ir ji - paskutinė.
 Lavonas turėjo knygutę. Tokią gražią, rožinę ir minkštu viršeliu. Joje rašydavo savo nusikaltimus ir niekada jų netaisė. Manė, jog toks likimas - jo nepakeisi. Taip jau yra. Versdami lapai net maloniai šiukšdėjo pirštuose, lyg būtų seni, bet jie nebuvo seni, tik susidėvėję. Paskutiniame puslapyje liko nepabaigtas sakinys, nes nebeliko vietos. Knygutė liko neužbaigta, o savininkas miręs. Pabaiga, kuriai trūksta štricho.
Kūnas vežamas į morgą. Skalpeliu prarėžiamas pilvas, spoksoma į pajuodavusius plaučius, užrašoma diagnozė "Negalėjo kvėpuoti". Dar dėmesys atkreipiamas į išsikišusius šonkaulius, o tušinukas ant stalo galvoja, jog žmonės nori būti tobuli.
Cigaretė glaudžiasi prie lavono. Jie buvo trumpam išsiskyrę, tačiau dabar drauge. Ji - tik nuorūka, jis - buvęs žmogus. Abu nebeturi ko prarasti, abu niekada nieko neturėjo. Jie net negirdi apeigų ir raudančių bažnyčios sienų. Patys verkia. Norėtų kukčioti, bet nebeišeina įkvėpti oro. Kūnui buvo išimti plaučiai, o cigaretė suspausta prie širdies taip, kad neturėtų progos pabėgti.
Visi turi pabaigą, kad ir kaip būtų gaila. Tas gailesys trumpam - paskui vistiek visi miršta.

Kvėpuokit, kol dar įmanoma įkvėpti oro,
marionette

Visų paauglių merginų bėda: noras atrodyti nepriekaištingai. Nesvarbu, ar esi savymila, ar ne, vistiek nori būti pati gražiausia, seksualiausia, patraukliausia ir geriausia. Daugelis mūsų, merginų, dažnai nuvertina save ir dėl to darosi sunku bendrauti, o vaikinams nepatinka klausytis kalbų "Kokia aš negraži". Jiems reikia savimi pasitikinčių merginų, kurios padėtų išgyventi ir jų pačių krizes. Žinoma, tas pats galioja ir toms, kurios turi ne vaikinus, o merginas. Aš už teisę į meilę :).
Kartais pagalvoju, kad net Hitleris, pakilęs iš žemės, sudūlėjęs ir neatpažįstamas lavonas, nenorėtų su manimi turėti nieko bendro. Kodėl jis? Na, nes jis pats nebuvo gražuolis, už tad visiems gerai žinomas (kai kurie tikriausiai norėjo niekada jo nepažinoti ir nepajusti baisios, ir triuškinamos jo galios). Dabar, nors ir vasara, atrodau bemaž klaikiai. Paakiai pajuodę, atrodau pavargusi, neišsimiegojusi (na, gal tai lemia dvi naktis miegojimas ant išsileidusio čiužinio), pastorėjusi, dantys dar geltonesni ir šiaip nesijaučiu savimi. Nesijaučiu graži, nesijaučiu gerai. O kaip gi turėtų atrodyti atostogaujantis žmogus? Maždaug penktą atostogų dieną sutikau savo mokytoją ir tiesiog švytėjau, o ji tik šypsojosi ir sakė: "Štai kaip turi atrodyti atostogaujantis žmogus! Pasitikintis, gražus, besišypsantis ir spinduliuojantis." Gaila, kad kuo toliau, tuo labiau blėstu, pasineriu į vasaros rutiną. Nors ne, nelabai. Su E visur keliaujam (kad ir kur benueitumėm, ją vistiek besąlygiškai traukia jūra), ji rūko, aš rūkau. Būna faina, bet ji išvažiuos, cigarečių pakelis pasibaigs, o aš bandysiu ištaisyti padarytą žalą organizmui. Žinoma, niekaip to nepadarysiu, bet sveiki žmonės atrodo gražiau. Just for you know.
Bet elkitės kaip jums patinka, svarbiausia, kad tai padarytų jus laimingus.

Be healthy and gorgeous,
marionette.