Marionette of Harmony

Can't stop the spirits when they need you
This life is more than just a read through

Sudužo. Sudužo mano tikėjimas pasauliu.
Praradau. Praradau tą akimirką, kuri privertė mane šypsotis.
Sudužo, pažiro, išsibarstė, pasklido, išsisklaidė ant betoninių grindų mano laimė.
Suspaudė mano rankas baimė.
Sukaustė mano širdį nepasitikėjimas.

Tai tau tinka, o tas - ne. Daryk tą, sakyk tą, sėdėk taip, valgyk taip, klausyk to, mylėk taip, jausk šitaip.
Visi nurodinėja. Tėvai, draugai, mylimieji. Iš pradžių dariau tai, ką jie sakė. Na, juk jie žino, kas man geriau, juk mane myli ir yra visas mano pasaulis. Tačiau, kai jie įsiveržė į mano kūną, išplėšė viską, kas man buvo brangu ir aš tapau jų marionete, supratau, kad tai kažkada turi liautis.
Kada mes atrasime savo taką į gyvenimą, jei kiti liepia eiti jų? Kas bus, jei seksime ne savomis svajonėmis, o kitų? Tapsime kitų idilių dalimis. Tebūnie, kad ir svarbiomis, tačiau mūsų bus visiškai sunaikintos.

Mokykis ten, renkis tai, tapk tuo, sek šito asmens pavyzdžiu, būk kaip mes, neišskirk iš minios.

Štai kaip atsiranda pilkos masės, bandos, be nuomonės ir tikslų. Kur dingsta kūrybingumas? Savęs atradimas? Jie sutrupa it per ilgai džiovintos gėlės tarp storos knygos lapų. 
Kur laisvė ir žinojimas, kad kažkuo esi pranašesnis už kitus? Kur slepiasi ydų žavumas ir netobulumas, kuris daro visus ne tokius plastikinius?

Metas išsivaduoti iš metalinių grandinių, kurias galima atrakinti visišku abejingumu aplinkinių nuomonėms.
Laikas surasti savo svajones, savo tikslus, savo norus, savo laimę ir leisti jiems užpildyti širdies kerteles.
It is time to realize that imperfection makes us unique and irreplaceable.

Einu klijuoti laimės likučius,
marionette

Lietus plaka stogo čerpes. Girdžiu kaip dailiai skamba skalpelis, smigdamas į pilvo odą. Pasirodo pirmieji kraujo lašai, kurie varva žemyn, palikdami pėdsakus ant šlaunų ir kelių linkių. Jaučiu kaip plaka mano širdis, įsitempia kaklo raumenys, kaip atsikiša kaulai, persišviečiantys pro porcelianinę odą.

Aš džiaugiuosi už jį, jis puikus žmogus. Myliu jį, nors jis niekada nemylės manęs.

Ji sakė, jog manimi didžiuojasi, o aš ją nuvyliau. Nuvyliau mergaitę, esančią mano sielos viduje.

Visi žino, kur stos, ką veiks gyvenime, o aš nerandu savęs. Nežinau kuo noriu būti, nežinau ką sugebu, tik žinau, ko aš nesugebu. Nieko nesugebu. Niekur nesu gera. Net dalykai, kurie verčia mane pasijusti laimingą, galų gale nuvilia. Atrodo, jog pasaulis byra į šipulius, o aš nieko negaliu padaryti.

Atleidžiu pirštus, laikančius skalpelį. Jis krinta ir sudūžta, pasiekęs žemę. Nebeturiu organų, nebeturiu širdies, nieko nebeturiu, esu tuščia. Norėčiau tą tuštumą užpildyti meile ir gėriu, bet jie neegzistuoja. Beprasmiškai šypsausi tamsai, ji mane praris ir kas čia tokio? Instruktorius sakė, kad kai tave kas nors nervina - tiesiog šypsokis, nesvarbu, jog vėliau išbyrės visi dantys. Tamsai nereikia mano dantų, jai nereikia mano organų, jai nereikia mano kaulų. Ji ryja mano tuštybę, ji ryja mano viltį, svajones, jausmus.

Labai myliu jį, o jis sako, kad myli mane, tačiau žinau, kad meluoja.

Labai myliu jas ir jų be galo pasiilgsiu, bet kartais tiesiog tenka pasakyti sudie.

I need you. I don't need you. I need you.

Akys pasruvusios krauju, burna pražiota, skruostai nudažyti raudoniu, tačiau šalti kaip ledas. Tamsa prarija visus, kurie leidžia jai tai padaryti.

Gelbėkitės,
marionette