Marionette of Harmony

Ant medinio lieptelio galo stovėjo smulkaus sudėjimo mergaitė. Jos šviesūs plaukai buvo plaikstomi vėjo, o balta suknytė vis pasikeldavo, atidengdama plonas ir dailias mergytės kojas. Vanduo žydėjo lelijomis, o jų kvapas buvo nuostabus. Pačios mergytės vardas buvo Saulė ir kadangi ji buvo tokia miela, ir graži į ją visi kreipdavosi Saulyte.
Saulytė paėmė vieną leliją ir savo dailia nosyte įtraukusi jos kvapo pasijuto, lyg rojuje. Tačiau jai teko grįžti į kitą pasaulį, kur jos mintis plėšė visokie demonai, bet iš jo ištrūkti ji negalėjo. Pernelyg viską labai mylėjo.
Mergytė apsisuko laikydama rankoje leliją ėjo link lieptelio pradžios. Ten ji pamatė vargą, skurdą, nelaimes, piktus, rūpesčių išsunktus žmones. Jai suspaudė širdelę, tačiau vis ėjo ir ėjo pirmyn. Kai jau norėjo žengti į realybę ji pamatė savo mirusios motinos kapą, liūdnus brolius uždarytus vaikų namuose ir girtą tėvą, badomą skolų šakių, ji apsiverkė. Sūrios ašaros tekėjo baltu veideliu, o raudonos lūpos virpėjo. Saulytė apsisuko, įsibėgėjo ir grįžo į lieptelio pabaigą, kur pasaulis buvo gražus, tuomet ėmė ir įšoko į ežerėlį, kuriame lelijos taip gražiai žydėjo... Šitaip Saulytė pavirto milžiniška žvaigžde, kuri degina, kepina ir suteikia šilumą. Žinoma, dabar į ją visi kreipiasi "Žvaigždė", "Saulė" ir vistiek nežino, kokia sužeista širdis joje slepiasi.
Dabar Saulė nieko nejaučia, nebegali mąstyti, jai liko tik egzistencija. Kartais ji sužimba stipriau, kai prisimena kokiame baisiame pasaulyje ji gyveno, arba kai prisimena kokios gražios buvo lelijos...

Neleiskite mieliems vaikeliams žūti jūsų širdelėse,
marionette

Esu krikščionė. Iki kaulų smegenų augau su mintim ir idėja - mylėti visatos sutvėrėją, viešpatį Dievą. Jis toks geras, toks kilnus, toks žmogiškas ir aprašytas visų švenčiausiųjų apaštalų, kurie negalėjo nusidėti. O tie kurie nusidėjo, patys sau atnešė pražūtį. Mano tėvas nemoka melstis pagal tam sukurtas formas, kurias paruošė smegenų plovimo mašinos, žmogiškuosiuose kūnuose, tad visuomet prašė manęs uždegti žvakę, išsakyti visas mūsų nuodėmes ir atgailauti už tai, kas pavertė jį ne tokiu geru žmogumi, kokiu jis norėjo tapti. Buvau krikštyta, plauta šventu vandeniu, tepta šventais aliejais. Mano lūpas lietė pats tyriausias avinėlio kūnas, o jo kraujas ir taip teka venose. Dabar aš išeinu į viešumą ir sakau, kad aš tikiu į Dievą. Tačiau, neapsigaukite mielieji. Tūkstančius metų kurtos teorijos yra niekas, išskyrus valdžios, teroro ir pinigų mašinos, kurias melžia kaip karves, norintieji išgauti naudos. Dievas neturi kūno. Dievas nesusideda iš švenčiausiosios trejybės. Bažnyčia yra vieta išpažinti visiems tikėjimams, o ne vienos krypties, kurioje nėra logikos, kurioje nėra meilės, kurioje nėra tikėjimo. Nėra Marijos, nėra apsiaustų, kunigų ir aukščiausiųjų organų. Visą tai tik fanatizmas, o Dievas yra kažkur giliau. Dievas yra lietuje, žemėje, danguje, žolėje, saulėje, žmonėse. Jis yra meilė, energija, blogis ir gėris. Tačiau greičiau tik jausmai. Viskas, ką mes atliekame be mechaninių veiksmų yra dieviški veiksmai. Vien tai, kad jaučiame - yra ypatinga. Mums skauda, žinau, dažnai skauda dėl visko. Skauda širdį dėl blogų dalykų, tačiau kai nutinka geri - mes mokame džiaugtis, o tada būna gera. Gera taip, kad norisi apglėbti visą pasaulį. O argi tai nėra gražu? Grožis taip pat neturi pavidalo. Neturi užrašų, neturi pasekėjų. Jis yra veiduose, žmonėse, pasaulyje. Kaip ir Dievas.
 O kad neskaudėtų širdies, reikia mokėti išgauti gėrį. Alchemikai - jau praeitis, tačiau jei surasim Dievą savyje, galbūt bent jau mūsų pasauliai taps gražesni. Ne utopiški, ne. Bet geresni, draugiškesni, be vietos nusikalsti.

Meilė, gėris, laimė, džiaugsmas, saulė, šviesa, šiluma, apsikabinimai, bučiniai, šeima. Viskas kas gražu yra pasiekiama ranka.
Pasiekit ir jūs,
marionette