Marionette of Harmony

Kažkas panašaus į dienoraščio įrašą.

"Žinai Kalvi, savižudybė nėra išeitis... Bet jei tu pamėgintum, gal tai mane pralinksmintų" Mr. Burns.
Kartais tokius žiaurius žodžius norisi ištėkšti savo tėvams, bet juk negali - vadovaujiesi mandagumo kodeksais ir Dievo nustatyta pagarba jiems.
Ko paaugliai pyksta ant savo tėvų? Matyt dėl vienas kito nesupratimo. Mane nervina tai, jog gimdytojai amžinai burba "Kai man buvo tiek metų, kiek tau - aš dirbau, pinigus uždirbau, o ne sėdėjau prie kompiuterio." Sunkiausia tai, jog iki 16 metų vaikams praktiškai neįmanoma gauti darbą, nebent nelegalų, už kurį gauni vos kelis litus. Prie kompiuterio tikrai daug nesėdžiu, stengiuosi iš vis nebūti namie, sportuoju. Tie patys gimdytojai manęs karts nuo karto paklausia ar aš ne nėščia, nes matosi šioks toks gelbėjimosi ratas. Taip, pastojau nuo Dievo. Tuoj prasidės nekaltas prasidėjimas, į pasaulį atnešdamas naują, kvailą religiją. Žodžiu, maitinuosi tik daržovėmis, vaisiais ir žole. Neplanavau tapt vegetare, bet praktiškai visą mano maisto racioną sudaro vegetariški patiekalai. Rytais bėgioju, po pietų važiuoju su dviračiais, vakarais bėgioju. Well, dėl sporto ir tam tikrų dietų galbūt kas nors manyje pasikeis.
O gal tėvai baigs mane įžeidinėti, kai jau gulėsiu prijungta prie vamzdelių ir sirgdama anoreksija.
Svarbiausia tai, jog aš visiškai nekompleksuoju. Man patinka mano pilnos krūtys, tai, kad griaučius dengia oda ir neatrodau perkarusi. Bet kas kam rūpi.

 Ar jūs sau patys patinkat?

Breathe please,
marionette.