Marionette of Harmony

Kas po velnių drįso įjungti RE-start'o mygtuką lavono galvoje? Negi buvo sunku suvokti, kad jis jau miręs, organai nebefunkcionuoja, o smegenys ištižusios ant asfalto? Regis, buvo. Tai padaręs asmuo paprasčiausiai pasitraukė, nusikabino kortelę "Dievas" ir padėjo ant stalo, prie to pačio tušinuko, kuris kniaukė praeitą vakarą. Lavonas atsikėlė, sustingusiais pirštais paglostė minkštą, dervos ir popieriaus gabalėlį, tačiau paliko jį kape uždarytą. Pats išsitiesė, pasirąžė, pasuko kaklą į vieną pusę, į kitą. Pamojavo gražiems žmonėms, kurių jis nė nepažįsta, susirinkusiems į jo laidotuves. Lavonas nusišypsojo prisiminęs Kukutį*. Jie buvo panašūs - ausyse augdavo kumelaitės, mieli žmonės atėjo į jų laidotuves pasifotografuoti ir gėdėti to, ko niekada neturėjo. Viena P stovėjo kaip pusbrolis Itas ir meiliai į dangų žiūrėjo. Jai tereikėjo pabūti su sielom, kurioms buvo niekada nelemta nurimti. Lavonas pamažu pametė savo vardą, tapo tiesiog Kūnu, tada išsiėmė iš ausies kumelaitę ir meiliai pabučiavęs, pastūmė. Štai taip džiaugsminga šventė buvo suardyta, o rožiniai puslapiai, nors dar ir neturėjo paskutinio sakinio, susidraugavo su naujom, švariom eilutėm, kuriose jis bus įrašytas ir papildytas. Viskas vėl teka sava vaga, liūdnai skirstosi gražieji žmonės negalėję pasidaryti daug nuotraukų, bet vistiek tą istoriją paviešins facebook'e.

Tai tik gėlytės
Mažos,
Gražios,
Kaip lėlytės.

Nuskink žiedelį
Vieną,
Kitą
Ir nebijok bučiuoti Ito.

Susidraugavęs su knyga,
Išplėšk puslapį lengva ranka,
O paskui jį aprašyk,
Nes juk lengva tai daryt.

Rammsteinų muzika lengva
Bučiuoja, lyg keista mama,
Nemylinti visai vaikelio
Ir stumiantį jį vis nuo kelio.

Tokia ta Kūno pabaiga,
Kai vėl prasideda pradžia
Ir viskas vėl iš naujo griūna,
Kai ima ir nusisuka fortūna.

(Princesė ant balto žirgo sako, jog žmonės jai kuria keistus eilėraščius.
Aš sakau, kad šiais laikais žmonės visi turi savo keistenybių ir dar jas sugeba kaip reikiant išreikšti.)

-- Puslapio pabaiga --
*
Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia negyvas.
Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.
Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.
Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.
Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.
O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.
Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

M. Martinaitis "Kukutis savo laidotuvėse"


P.s. Jei nesupratote ir laužote galvą, viską papasakosiu punktais:
1. No more cigarettes
2. New earring
3. Today I met P and she was terrific
4. Bought a new diary

Miegokit naktim ir nekurkit mindfuck'ų,
marionette