Marionette of Harmony

Pušynas. Vėjas tvoskia žmonėmis, prakaitu, aistra ir susidomėjimu. Kūnas guli tarp konkorėžių, spyglių ir retos žolės. Skruzdėlės užuodusios maistą ropoja skruostais. Minkšta dervos cigaretė pridegama žaliu žiebtuvėliu, kuris kvepia pievom. Skruzdėlės pabėga. Jos šlubčioja apakusios ir slepiasi plaukuose, tačiau vėliau miršta. Maži plaučiai stengiasi įkvėpti oro, tačiau dūmai skverbiasi pro visas poras ir trachėjas. Jos mirusios, kūnas taip pat. Cigaretės nuorūka lieka lavono pirštuose, bet nenustoja šildyti, nepraranda vilties, bet juk ir ji - paskutinė.
 Lavonas turėjo knygutę. Tokią gražią, rožinę ir minkštu viršeliu. Joje rašydavo savo nusikaltimus ir niekada jų netaisė. Manė, jog toks likimas - jo nepakeisi. Taip jau yra. Versdami lapai net maloniai šiukšdėjo pirštuose, lyg būtų seni, bet jie nebuvo seni, tik susidėvėję. Paskutiniame puslapyje liko nepabaigtas sakinys, nes nebeliko vietos. Knygutė liko neužbaigta, o savininkas miręs. Pabaiga, kuriai trūksta štricho.
Kūnas vežamas į morgą. Skalpeliu prarėžiamas pilvas, spoksoma į pajuodavusius plaučius, užrašoma diagnozė "Negalėjo kvėpuoti". Dar dėmesys atkreipiamas į išsikišusius šonkaulius, o tušinukas ant stalo galvoja, jog žmonės nori būti tobuli.
Cigaretė glaudžiasi prie lavono. Jie buvo trumpam išsiskyrę, tačiau dabar drauge. Ji - tik nuorūka, jis - buvęs žmogus. Abu nebeturi ko prarasti, abu niekada nieko neturėjo. Jie net negirdi apeigų ir raudančių bažnyčios sienų. Patys verkia. Norėtų kukčioti, bet nebeišeina įkvėpti oro. Kūnui buvo išimti plaučiai, o cigaretė suspausta prie širdies taip, kad neturėtų progos pabėgti.
Visi turi pabaigą, kad ir kaip būtų gaila. Tas gailesys trumpam - paskui vistiek visi miršta.

Kvėpuokit, kol dar įmanoma įkvėpti oro,
marionette