Marionette of Harmony

Ugnis židynyje buvo nerami – kibirkštys spraigė į kambario vidų, kurioms gyvybę palaikė cigaretės pelenai krintantys pavėjui nuo prieš židinį atidaryto lango. Ji suėmė savo tamsiai raudonus plaukus ir sunėrė savo pirštus juose, priklaupdama ant žemės. Skaudėjo. Viduje. Merginos juodai dažytos lūpos prasivėrė staigiam deguonies gurkšniui, tačiau plaučiai buvo lyg sutraiškyti, atrodė, kad sustojo laikas, laikrodžių rodyklės išsikraipė ir laikas prarado svarbiausios materijos postą, tačiau ugnis ruseno. Ji pridėjo smilkstantį cigaretės galą ir įrėmė į vidinę šlaunies pusę, įtempdama visus kūno raumenis. Skausmo ir euforijos akimirką ji nebejautė nieko, palaimą, kad bent vieną akimirką pasaulis nustojo suktis apie jį.

 Jo plaštakų venų vaga tęsėsi ir kerojosi kaip Volgos upė. Nešvari, suteršta narkotikų ir pakrikusios psichinės būklės. Jis mylėjo ją, kai ji žavėjosi juo dėl to, kad jis nebuvo Jis. „Aš nebenešioju kaukės, kaukė jau yra manimi.“ Žavingas, ambicingas, nepaklūstantis taisyklėms – pauugliškų ir sekso svajonių objektas.  Jis mylėjo ją, mylėjosi su ja, bet ji nebuvo viena. Dievai negali atsiduoti vienai žemiškai būtybei dėl vien bučinio juodai dažytų lūpų. Jie turi būti garbinami ir mylimi, puoselėjami ir nepaneigiami. Jam reikėjo visų - vyrų ir moterų. Net mačo negalėjo atsispirti jo gilių akių žvilgsniui, o prieš gulant tegalėjo užversti akis iš malonumo ir iškvėpdami Jo vardą.

Šiandien jie gyvi, bet rytoj – mirę. Visi bando būti Kažkuo, kai yra Niekas. Jie nežino kas patys esą, neranda prasmės, dulka savo poreikiuose, nesiekia nieko daugiau. O kas jei ir siekia? Tada jie tik lašas jūroje, dažniausiai neištikimi patys sau, dirbdami tai, ko nemėgsta, darydami tai, ko nenori, mylėdami tai, ko pageidauja kiti. Ji kentėjo dėl meilės, kurios pati nesuprato. Jis mėgavosi tuščiais malonumais, nepatirdamas realių jausmų, apsimesdamas Dievu, kuriuo nebuvo. 

Atraskit kas tikra,

Kad nebūtų skaudu.

marionette