Marionette of Harmony

Dangus apsiniaukęs, tingios snaigės krenta ir lieja savo nekaltą kraują, pasiekusios žemę. Žemei gerai - ji sugeria jų neviltį, sugeria jų meilę ir sugeria visą gėrį, kuris tūno snaigių širdyje. Net Alina Orlova dainuoja kaip lyja, tačiau ji juk puikiai supranta, jog iš tiesų visur sninga. Sniegas pasiekia stogus, patenka į kaminus ir užkemša visus plytų plyšius savo šiluma, ir nuoširdumu. Myliu sniegą. Jis sušildo kai darosi neramu, jis suburia visus būti drauge šiltiems apsikabinimams, arbatos puodeliams ir vakaro pasakoms, kurios niekada nesibaigia. Sniegas geras, jis supranta, kad kuo ilgiau vakaras pasiliks - tuo daugiau laiko sustabarėjusios būtybės galės praleisti suvokdamos, jog jos turi jausmus. Deja, snaigės sušoko savo paskutinius šokius. Jų trapūs lavonai miega susiglaudę pro žeme, o saulės spinduliai jau subraižė savo kasomis visą dangų. Arbatos puodelius keičia skardinės su rūgštimis, apsikabinimus - nuovargis dėl kūno alinimo ir vienatvė prie interneto, o nesibaigiančios dienos nepalieka vietos vakaro pasakojimams.

Pagerbkime snaigių lavonus, nes jos to nusipelno,
marionette

Esu krikščionė. Iki kaulų smegenų augau su mintim ir idėja - mylėti visatos sutvėrėją, viešpatį Dievą. Jis toks geras, toks kilnus, toks žmogiškas ir aprašytas visų švenčiausiųjų apaštalų, kurie negalėjo nusidėti. O tie kurie nusidėjo, patys sau atnešė pražūtį. Mano tėvas nemoka melstis pagal tam sukurtas formas, kurias paruošė smegenų plovimo mašinos, žmogiškuosiuose kūnuose, tad visuomet prašė manęs uždegti žvakę, išsakyti visas mūsų nuodėmes ir atgailauti už tai, kas pavertė jį ne tokiu geru žmogumi, kokiu jis norėjo tapti. Buvau krikštyta, plauta šventu vandeniu, tepta šventais aliejais. Mano lūpas lietė pats tyriausias avinėlio kūnas, o jo kraujas ir taip teka venose. Dabar aš išeinu į viešumą ir sakau, kad aš tikiu į Dievą. Tačiau, neapsigaukite mielieji. Tūkstančius metų kurtos teorijos yra niekas, išskyrus valdžios, teroro ir pinigų mašinos, kurias melžia kaip karves, norintieji išgauti naudos. Dievas neturi kūno. Dievas nesusideda iš švenčiausiosios trejybės. Bažnyčia yra vieta išpažinti visiems tikėjimams, o ne vienos krypties, kurioje nėra logikos, kurioje nėra meilės, kurioje nėra tikėjimo. Nėra Marijos, nėra apsiaustų, kunigų ir aukščiausiųjų organų. Visą tai tik fanatizmas, o Dievas yra kažkur giliau. Dievas yra lietuje, žemėje, danguje, žolėje, saulėje, žmonėse. Jis yra meilė, energija, blogis ir gėris. Tačiau greičiau tik jausmai. Viskas, ką mes atliekame be mechaninių veiksmų yra dieviški veiksmai. Vien tai, kad jaučiame - yra ypatinga. Mums skauda, žinau, dažnai skauda dėl visko. Skauda širdį dėl blogų dalykų, tačiau kai nutinka geri - mes mokame džiaugtis, o tada būna gera. Gera taip, kad norisi apglėbti visą pasaulį. O argi tai nėra gražu? Grožis taip pat neturi pavidalo. Neturi užrašų, neturi pasekėjų. Jis yra veiduose, žmonėse, pasaulyje. Kaip ir Dievas.
 O kad neskaudėtų širdies, reikia mokėti išgauti gėrį. Alchemikai - jau praeitis, tačiau jei surasim Dievą savyje, galbūt bent jau mūsų pasauliai taps gražesni. Ne utopiški, ne. Bet geresni, draugiškesni, be vietos nusikalsti.

Meilė, gėris, laimė, džiaugsmas, saulė, šviesa, šiluma, apsikabinimai, bučiniai, šeima. Viskas kas gražu yra pasiekiama ranka.
Pasiekit ir jūs,
marionette

Dienas leidžiu chillindama ir paprasčiausiai jas švaistydama. Kai lietus lyja - prašau jo daugiau. Kai jo nėra - prašau, kad atsirastų. Tokia vegetacijos padėtis man visai tinka. Skaitau, tingiu, ilsiuosi, leidžiu savo smegenims ilsėtis nuo mokyklos, kuri mane kažkada dar pasieks. Ir nuo tos minties pradeda pykinti.
   Šiandien buvau prie jūros. Vanduo ledinis, saulė smarkiai nebešildė, tačiau visgi su draugija buvo smagu gulėti, šildytis, valgyti Mellers su siemkom, bananais ir obuoliais. Rytoj prognozuoja šaltesnę dieną, tad vėl apsiginkluosiu švarkeliu ir eisiu į miestą, o antradienį vėl bandysiu gaudyti saulę pajūryje. Man patinka lietus, tikrai, bet viskas ko man trūksta - šiluma ir karštis. Išeinu į lauką, o grįžtu su peršalimu. Kas per vasara? Well, shit happens. Noriu į Turkiją.
O dabar mano senutėliame televizoriuje rodo futbolą. Jei atvirai, aš nemėgstu sporto. Nežiūriu nei krepšinio, nei futbolo, nei teniso, nei plaukimo varžybų. Abejoju, kad net žiūrėsiu olimpines žaidynes. Man paprasčiausiai neįdomu. Žinoma, tai nėra labai gerai, bet visuomet nepriklausiau bandoms, o vadovavausi savo protu ir jo išgalėmis.
Visgi šiandien palaikau Ispaniją. Ten yra gražių futbolistų, o beje turi net 11 tūkstančių palaikytojų. Italijos žmogėnai nemyli. Ha ha ha.

Ar mėgstat futbolą?
marionette