Marionette of Harmony

Krentančios žvaigždės... Už jūros, toli...
Jos sužimba ir staigiai sudūžta.

 Viena jų - ypatinga, nes tavo kely
Ji reiškė per daug, kad sulūžtų.

Tu žinojai tvirtai, kam priklausė jinai,
Paskendai nevilty savo šauksmo.

 Jo gyvybė užgeso staiga - amžinai,
Tyliai, ramiai ir be skausmo.

Tu prisiminei, tai ką jis sakė,
Kaip mokino: "Tikėk, būk rami".

 Kaip tau tarė, kad tu, mėlynakė,
Jo pasaulį verti savimi.

Labas rytas, neseniai atsikėlusiems, labas rytas visai nemiegojusiems. Akių visą naktį nesumerkiau, penktą ryto galvojau, kad galėčiau atrašyti į draugės laišką - bent jau ką nors nuveiksiu nei beprasmiškai kankinsiuos lovoje. Galbūt tam turi įtakos koncertas, o galbūt krentanti žvaigždė, kurią mačiau maždaug pirmą valandą. Na, ir kai pamatai krentančią žvaigždę - sugalvoji norą. Pirma mintis, kuri man šovė į galvą buvo "turtai ir laimė". Matyt pinigų ir egoizmo patenkinimas manyje seniai tūnojo. Užkoduoti norai privertė sukurti tokį paliepimą žvaigždei. O gal ten net nebuvo žvaižgdė. Gal ten buvo paprasčiausias lėktuvas, kuris taip ryškiai ir gražiai nusileido mirgėdamas, kaip graži, ryški žvaigždelė.

Bet jei jūs pamatytumėt krentančią žvaigždę, ko panorėtumėt?

Stebėkit naktį,

marionette.