Marionette of Harmony

Griebiu muziką, pilstau ją į stikliukus ir išgeriu už mūsų visų laimę.
Klasikos, popso, repo ir metalo kokteilį gavau pietums, o kas laukia vakarienei? Mano skrandis tuoj išlėks pro burną tarsi tie kolibriai, kurie, išsiritę iš drugelių kokonų, žadėjo mane džiuginti.

Apsaugok, viešpatie, nusidėjelius mus

Ketvirtadienio naktis buvo pašėlusi. Degtinė su likeriu ir persikų sultimis, martinis su sidru, alus ir ledinukų skonio cigaretės prie vogtų guminukų.

- Aš tikrai tai dariau?
- Mes tau šaukėm. Visi tau šaukėm, o tu nieko negirdėjai!
- O mums su A buvo linksma. Martinis, sidras, martinis, sidras, martinis, sidras. Negirdėjau muzikos, bet šokti buvo linksma.

Tas epizodas tarsi išsitrina ir vėl jaučiu dvigulės lovos medines briaunas, medvilninių patalų kraštelius tarp pirštų bei kitą savo ranką, rūpestingai saugomą jo delne.Glosčiau jo plaukus ir galvojau, jog negražu lovoje gulėti ne su savo vaikinu. Tą akimirką viskas atrodė taip paprasta, suprantama.

Dievą atradau degtinės stikliuke.

Pirmą kartą A sutikau vasaros viduryje. Tą dieną nenorėjau su niekuo susitikti, kadangi dirbau ir dėl to atrodžiau kaip eilinė darbuotoja, pilkos masės vienetas, bet jokiu būdu ne asmenybė. G vistiek jį atsivedė, todėl mes gėrėme kalėdinę arbatą, lauke svilinant dvidešimt septyniems laipsniams. Tada jis papasakojo apie Dievą.

- Sakai, kad netiki į Dievą?
- Netikiu į jį kaip į sutanotą, žilabarzdį senuką. Netikiu į jo vaizdavimą ir pompastiką.
- Aš nevaikštau į bažnyčią, neįdomios man apeigos ir ceremonijos, bet į Dievą tikiu. Bent maža savo sielos dalele.
- Paaiškink.
- Kiekvienas mes augame ir tikėjimas yra diegiamas į mūsų mąstyseną. Pavyzdžiui, kai kas nors gera nutinka, mes sakome "Ačiū, Dieve". Kai nutinka kas nors bloga, skundžiamės: "Už ką mus baudi, Dieve?". Kai nelaimė ištinka mūsų artimuosius, kalbame maldas už jų išsigelbėjimą. Neįmanoma visiškai atsiriboti nuo Dievo, jis vistiek su mumis ir aš tikiu, jog jis yra.
- Aš tikiu, jog tai viso labo energija. Neapčiuopiami dalykai - meilė, gėris, jausmai...

G skeptiškai mus nutraukė, piktai, o gal ir su pavydo gaidele balse, "rišdama" temą ir vesdamasi A iš mano cukraus karalystės.

Vėliau jį sutikau tik G vakarėlyje ir tas pažinties atnaujinimas pasižymėjo ne tik mano, bet ir jo atmintyje. Galbūt padauginome alkoholio ir cigarečių, tačiau tas atvirumas ir nuoširdžiai dėstomos mintys atvėrė man akis ir privertė dar kitaip pažvelgti į savo gyvenimą.

- Nenoriu eiti į mokyklą.
- Sauluže, o kas nori? Giliai širdyje mus visus varsto abejonės. Kai kurie, keisdami mokyklas, džiaugiasi, jog suras naujų draugų, o kiti grįžę tikisi surasti senuosius. Žinoma, artėja nauji išbandymų metai, tačiau tuo gyvenimas ir žavus. Pesimizmas nieko gero žmonijai nedavė. Pabandyk į viską žvelgti optimistiškiau. Džiaukis, jog patirsi kai ką naujo, nuveiksi ką nors naudingo, pasilinksminsi. Jei gausi blogą pažymį, nenusimink, visi mes darome klaidų. Svarbu mokėti iš jų pasijuokti, suklupus - atsistoti ir vėl judėti tikslo link.
- Labai sunku išmoktii iš savęs juoktis.
- Taip, tai reikalauja pastangų. Tačiau viskas yra daug lengviau, kai įneši kiek optimizmo į savo pasaulį. Nesakau, jog viską reikia piešti rožinėmis spalvomis, bet neverta graužtis dėl praeities klaidų ir jaustis suvaržytam.

Toje lovoje, balkone ir virtuvėje - šokių salėje praleidome bene visą naktį. Kai ėjau namo, jis mane stipriai apkabino ir pabučiavo į lūpas. Tai buvo ganėtinai netikėta. Žinoma, ryte prisiklausiau gandų, jog visą naktį laižiausi ir šiaip nusidėjau visais įmanomais būdais. Jei tai būtų nutikę prieš kelis mėnesius, būčiau dėl to rimtai susikrimtusi, bet dabar man - dzin. Kas ką nori, tas tą galvoja. Svarbu, jog žinau kas aš esu, ko noriu iš savęs, iš kitų ir jog pati esu atsakinga už savo moralę, o paklydimai tesustiprina mano augančią asmenybę. Nors, regis, niekuo ir nenusikaltau.

Vėl stoviu tikėjimo kryžkelėje. Nuo pirmojo susitikimo su A, Dievo egzistavimas manyje gerokai išsikerojo. Grįždama namo, iš darbo, dėkoju Dievui už gražią dieną, už tėvus, kurie laukia namuose, už draugus, kurie laukia, kol iš tų namų paspruksiu. Vis dėlto, ta energija ir sielos ramstis yra baisingai jau reikalingi.

Stoju į vienuoles.
Bučiuosiu kunigus ir Dievas susies mus šventais laimės saitais.



Pažvelkit į stikliuko dugną,
marionette