Marionette of Harmony

Ant medinio lieptelio galo stovėjo smulkaus sudėjimo mergaitė. Jos šviesūs plaukai buvo plaikstomi vėjo, o balta suknytė vis pasikeldavo, atidengdama plonas ir dailias mergytės kojas. Vanduo žydėjo lelijomis, o jų kvapas buvo nuostabus. Pačios mergytės vardas buvo Saulė ir kadangi ji buvo tokia miela, ir graži į ją visi kreipdavosi Saulyte.
Saulytė paėmė vieną leliją ir savo dailia nosyte įtraukusi jos kvapo pasijuto, lyg rojuje. Tačiau jai teko grįžti į kitą pasaulį, kur jos mintis plėšė visokie demonai, bet iš jo ištrūkti ji negalėjo. Pernelyg viską labai mylėjo.
Mergytė apsisuko laikydama rankoje leliją ėjo link lieptelio pradžios. Ten ji pamatė vargą, skurdą, nelaimes, piktus, rūpesčių išsunktus žmones. Jai suspaudė širdelę, tačiau vis ėjo ir ėjo pirmyn. Kai jau norėjo žengti į realybę ji pamatė savo mirusios motinos kapą, liūdnus brolius uždarytus vaikų namuose ir girtą tėvą, badomą skolų šakių, ji apsiverkė. Sūrios ašaros tekėjo baltu veideliu, o raudonos lūpos virpėjo. Saulytė apsisuko, įsibėgėjo ir grįžo į lieptelio pabaigą, kur pasaulis buvo gražus, tuomet ėmė ir įšoko į ežerėlį, kuriame lelijos taip gražiai žydėjo... Šitaip Saulytė pavirto milžiniška žvaigžde, kuri degina, kepina ir suteikia šilumą. Žinoma, dabar į ją visi kreipiasi "Žvaigždė", "Saulė" ir vistiek nežino, kokia sužeista širdis joje slepiasi.
Dabar Saulė nieko nejaučia, nebegali mąstyti, jai liko tik egzistencija. Kartais ji sužimba stipriau, kai prisimena kokiame baisiame pasaulyje ji gyveno, arba kai prisimena kokios gražios buvo lelijos...

Neleiskite mieliems vaikeliams žūti jūsų širdelėse,
marionette

Dangus apsiniaukęs, tingios snaigės krenta ir lieja savo nekaltą kraują, pasiekusios žemę. Žemei gerai - ji sugeria jų neviltį, sugeria jų meilę ir sugeria visą gėrį, kuris tūno snaigių širdyje. Net Alina Orlova dainuoja kaip lyja, tačiau ji juk puikiai supranta, jog iš tiesų visur sninga. Sniegas pasiekia stogus, patenka į kaminus ir užkemša visus plytų plyšius savo šiluma, ir nuoširdumu. Myliu sniegą. Jis sušildo kai darosi neramu, jis suburia visus būti drauge šiltiems apsikabinimams, arbatos puodeliams ir vakaro pasakoms, kurios niekada nesibaigia. Sniegas geras, jis supranta, kad kuo ilgiau vakaras pasiliks - tuo daugiau laiko sustabarėjusios būtybės galės praleisti suvokdamos, jog jos turi jausmus. Deja, snaigės sušoko savo paskutinius šokius. Jų trapūs lavonai miega susiglaudę pro žeme, o saulės spinduliai jau subraižė savo kasomis visą dangų. Arbatos puodelius keičia skardinės su rūgštimis, apsikabinimus - nuovargis dėl kūno alinimo ir vienatvė prie interneto, o nesibaigiančios dienos nepalieka vietos vakaro pasakojimams.

Pagerbkime snaigių lavonus, nes jos to nusipelno,
marionette

Esu krikščionė. Iki kaulų smegenų augau su mintim ir idėja - mylėti visatos sutvėrėją, viešpatį Dievą. Jis toks geras, toks kilnus, toks žmogiškas ir aprašytas visų švenčiausiųjų apaštalų, kurie negalėjo nusidėti. O tie kurie nusidėjo, patys sau atnešė pražūtį. Mano tėvas nemoka melstis pagal tam sukurtas formas, kurias paruošė smegenų plovimo mašinos, žmogiškuosiuose kūnuose, tad visuomet prašė manęs uždegti žvakę, išsakyti visas mūsų nuodėmes ir atgailauti už tai, kas pavertė jį ne tokiu geru žmogumi, kokiu jis norėjo tapti. Buvau krikštyta, plauta šventu vandeniu, tepta šventais aliejais. Mano lūpas lietė pats tyriausias avinėlio kūnas, o jo kraujas ir taip teka venose. Dabar aš išeinu į viešumą ir sakau, kad aš tikiu į Dievą. Tačiau, neapsigaukite mielieji. Tūkstančius metų kurtos teorijos yra niekas, išskyrus valdžios, teroro ir pinigų mašinos, kurias melžia kaip karves, norintieji išgauti naudos. Dievas neturi kūno. Dievas nesusideda iš švenčiausiosios trejybės. Bažnyčia yra vieta išpažinti visiems tikėjimams, o ne vienos krypties, kurioje nėra logikos, kurioje nėra meilės, kurioje nėra tikėjimo. Nėra Marijos, nėra apsiaustų, kunigų ir aukščiausiųjų organų. Visą tai tik fanatizmas, o Dievas yra kažkur giliau. Dievas yra lietuje, žemėje, danguje, žolėje, saulėje, žmonėse. Jis yra meilė, energija, blogis ir gėris. Tačiau greičiau tik jausmai. Viskas, ką mes atliekame be mechaninių veiksmų yra dieviški veiksmai. Vien tai, kad jaučiame - yra ypatinga. Mums skauda, žinau, dažnai skauda dėl visko. Skauda širdį dėl blogų dalykų, tačiau kai nutinka geri - mes mokame džiaugtis, o tada būna gera. Gera taip, kad norisi apglėbti visą pasaulį. O argi tai nėra gražu? Grožis taip pat neturi pavidalo. Neturi užrašų, neturi pasekėjų. Jis yra veiduose, žmonėse, pasaulyje. Kaip ir Dievas.
 O kad neskaudėtų širdies, reikia mokėti išgauti gėrį. Alchemikai - jau praeitis, tačiau jei surasim Dievą savyje, galbūt bent jau mūsų pasauliai taps gražesni. Ne utopiški, ne. Bet geresni, draugiškesni, be vietos nusikalsti.

Meilė, gėris, laimė, džiaugsmas, saulė, šviesa, šiluma, apsikabinimai, bučiniai, šeima. Viskas kas gražu yra pasiekiama ranka.
Pasiekit ir jūs,
marionette

Mielas drauge,
ačiū man sekasi visai gerai. Vakar žiūrėjau futbolą. Sirgau už ispanus, liūdėjau dėl italų. Esu geros širdies, tad man buvo gaila žiūrėti į nuliūdusius italiukus. Taip aš juos ir vadinu: italiukai, nes tai miela. Vakar vakare man parašė princesė ant balto žirgo ir labai nudžiugino tuo, kad norėjo susitaikyti. Kodėl buvome susipykusios? Na, aš tiesiog buvau pernelyg didelė egoistė ir tikriausiai vis dar esu. Man rūpi kiti, rūpi kitų jausmai, tačiau nepasikuklinu vartodama per daug įvardžių kaip "Aš", "Man", "Mano". Dėl savo egoistiškumo patyriau daug neapykantos iš aplinkinių ir širdyje išsiplėtė dar viena skylė. Metaforiška, tikiuosi, nes kitaip jau būčiau mirus. Labai atsiprašau visų, kuriuos įskaudinau. Kartais akių obuolius aptraukia aklina plėvė, kuri neleidžia pamatyti, kaip labai sužeidi draugus ir artimuosius.
Žinoma, kai kurie atleidžia, kai kurie ne. Tačiau atsiprašo tie, kurie yra stiprūs, o ne tik teisūs.

Tebūnie pabūsiu egoistiška ir pasivadinsiu "stipria".
Mylėkit ir branginkit tai, kas jums dar liko,
marionette

Vakar sėdėjau su savo broliuku. Jis valgė braškinį jogurtą ir vis kartojo "Kaip man patinka braškės!". Tuomet nustojo valgyti, išplėtė savo mėlynas, dideles akis ir paklausė:
- Jei atsidurtum braškių pasaulyje, ką norėtum suvalgyti?
Nusišypsojau ir atsakiau:
- Braškinį guminuką.
O jis pakraipė savo mažą, Dievišku peroksidu nudažytą galvą ir tarė:
- O aš suvalgyčiau braškinį vėją.

Dievinu jį už tokias mintis. Žinoma, jos nelinksta į filosofiją, tačiau taip gera žinoti, jog dabartiniuose vaikuose dar ne viskas prarasta.
Vėliau sėdėjau balkone ir žiūrėjau į saulėlydį. Sukiojau tarp pirštų cigaretę, bet nenorėjau gadinti puikaus vaizdo, sąmyšiu galvoje. Dešimtą valandą darosi vis tamsiau. Mano sieloje vėl plečiasi baimės skylė, kurios neįmanoma užlopyti. Atrodo, jog vasara baigiasi. Atrodo, kad ir vėl teks grįžti į tuos suknistus mokyklos suolus, vėl užsiimti tuo, kas gadina nervus ir taip toliau... Žinoma, toks gyvenimas. Bet laikas, kuriame gyvenu dabar... Jis tobulas. Norėčiau jį sustabdyti ir leisti sau mėgautis juo ilgai, ilgai. Kad vasara nepasibaigtų, o braškiniai vėjai glostytų mano pečius.

Make it stop,
marionette

 E  klausė kodėl aš nerašau apie savo dienas, kodėl ištryniau seną blog'ą. Paprasčiausiai esu didi ir kiekvienam prieinama kiaurymė, į kurią visi gali žiūrėti, tyrinėti, spjaudyti. Kiekvienas asmeninės informacijos pluoštas atskleidžia mano tapatybę, tačiau nerašyti - negaliu. Kaip sakoma, niekas negimė mokėdamas. Bet aš vysčiausi rašyti. Mano sapnai tokie kaip ir daugelio - dažnai nesuprantami, nesuvokiami, pareikalaujantys daug emocinių jėgų. Tačiau aš, skirtingai nei daugelis kitų, juos aprašau, sukuriu įvairias istorijas: blogesnes ar geresnes, bet rašau. Neseniai susapnavau nuostabią idėją, kurią planuoju aprašyti. Ir kaip didieji rašytojų punktai skelbia: nerašyti, kai skaitai kitą knygą; nerašyti, kai klausai muzikos, nes kitaip persisemsi kitų idėjomis. Tad dabar leidžiu dienas skaitydama, kad paskui galėčiau pasinerti į rašymą. Arba kitaip sakant - atidėlioju. Mano savikritika kartais išauga iki nesveiko ir mane triuškinančio dydžio ir aš bijau, kad jei vėl bandysiu man ir vėl nepasiseks. Tačiau gyvenimas iš to sudėtas: bandymų ir jų nesėkmių, kol galiausiai gauni rezultatą, kuris pradeda tave tenkinti. (Skamba truputėlį pošlai). Per tris dienas baigiau skaityti "Šagrenės oda", "Aliaskos beieškant", "Blogiau nei mirtis". Dar liko daugybė knygų, kurios paminėtos sąraše. Tad kol oras prastas - skaitau. E jau išvažiavo, tad man truputėlį liūdna. Mano gyvenvietėje vis dar lyja, vėjas prievartauja medžius, o man tesinori sėdėti prie arbatos puodelio, kurio vis dar nepasidarau.
O kaip jums sekasi? Kas neduoda jums ramybės?

Sad and lonely,
marionette

Atsistoju ir žiūriu į veidrodį. Jame matau ilgus, šviesius plaukus, šiek tiek įdegusį, bet bereikšmį veidą, nublukusią palaidinę, kuri dengia moteriškus apvalumus. Keista, kartais nematau ir nesuvokiu savęs kaip moters. Visuomet vadinu save žmogumi, o tik paskui sugalvoju sau lytį. Mane žavi vaikinai, jų mąstymas, požiūris į viską. Žinoma, vaikinai kaip ir visi žmonės tokie skirtingi, kad kartais baugu, tačiau vadovaukimės stereotipais, nes taip lengviau kalbėti. Įėjusi į parduotuvę visuomet paimu tik tai ko man reikia, nemėgstu vaikščioti po drabužių parduotuves ieškodama kažko, apie ką net nenutuokiu egzistuojant. Dar visuomet vadovaujuosi loginiu mąstymu ir dažnai nužvelgiu gražias merginas. Tačiau visgi esu moteris, mergina, panelė. Mano nuotaikos keičiasi kas penkias minutes, per pms būnu pikta ir niurzgi, per pačias jas raitausi iš skausmo, o paskui sukyla hormonai. Dar man tikrai rūpi mano išvaizda ir kartais smagu jaustis moterimi, nors visuomet kyla visokių keblumų. Tačiau juk tas pats ir vyrams. Man visuomet smagu pasijuokti iš rytinių saulučių ir kietų medžių per erotines vietas, filmuose, nes to mums nebūna (viešai ir aiškiai). Mes esame tai, kas esame. Gimėme mergaitėmis, gimėme berniukais ir jokie medicininiai hormonai, lyties keitimai nepadės pakeisti genų. Be proud of what you are.
Nesvarbu, kad ne visuomet žinai kas esi.
Vyras ar moteris tu vistiek esi žmogus.

Einu gyvent. Su E tai daryti visai smagu.
gyvenkit ir jūs,
marionette

"Nekenčiau diskusijų per pamokas. Nemėgau kalbėti ir nemėgau klausytis, kaip kiti springsta žodžiais, bandydami išsakyti savo mintį kuo aptakiau, kad tik nepasirodytų kvaili." John Green "Aliaskos beieškant"

Ne visi gimė su gebėjimu kalbėti aiškiai, suprantamai ir taip, kad pakerėtų visus aplink jį susibūrusius žioplius. Būtent kaip John Green'o knygoje "Aliaskos beieškant" aš springstu kalbėdama, bandydama išsakyti savo 'genialias' mintis. Kai kalbu su draugais - mano liežuvis pinasi, būnu nesuprasta, nes taip pat nenoriu susimauti. Visuomet bijant padaryti ką nors ne taip ir padarai tą 'kažką ne taip'. Žinoma, mikčiojimas dar kitokia problema, kurios man nereikėjo išspręsti, bet kažkam ir su tuo tenka gyventi. Ar žinote tą jausmą, kai stipresni šaiposi iš silpnesniųjų? Keista tai, jog kažkada aš jaučiausi stipri šaipydamasi iš miknių, bet dabar gailiuosi to. Galėčiau atsiprašyti, bet kai kurie jau užsiaugino tvirtą valią ir elgiasi kaip tikri šikniai dabartinėmis dienomis. Sakykime, viena pusė pasimokė.
O aš pati, kuri žada savo gyvenimą sieti su kalbėjimu radijo stotyse ir renginių organizavime, nebegaliu kalbėti. Nežinau kodėl. Gal trūksta įgūdžių? Pavyzdžiui, mano pusbrolio balsas toks gilus, o suktas filosofines mintis išsako taip, lyg tai būtų paprasčiausi ir suprantamiausi žodžiai visatoje, o jam dar tik 13. Genius.

Sakoma, kad geriausiai kalbi tada, kai dainuoji arba ką nors rėki.
Štai ką aš dienomis darau: dainuoju.

Dabartinė auka:

Kvaila kvaila kvaila daina neišeina iš mano galvos! Tas pats mano pusbrolis sako "Aš neklausau komercinės muzikos". Lenkiu žemai galvą prieš jį.


O jūs mėgaukitės gyvenimu. Duodu leidimą,
marionette

Kažkas panašaus į dienoraščio įrašą.

"Žinai Kalvi, savižudybė nėra išeitis... Bet jei tu pamėgintum, gal tai mane pralinksmintų" Mr. Burns.
Kartais tokius žiaurius žodžius norisi ištėkšti savo tėvams, bet juk negali - vadovaujiesi mandagumo kodeksais ir Dievo nustatyta pagarba jiems.
Ko paaugliai pyksta ant savo tėvų? Matyt dėl vienas kito nesupratimo. Mane nervina tai, jog gimdytojai amžinai burba "Kai man buvo tiek metų, kiek tau - aš dirbau, pinigus uždirbau, o ne sėdėjau prie kompiuterio." Sunkiausia tai, jog iki 16 metų vaikams praktiškai neįmanoma gauti darbą, nebent nelegalų, už kurį gauni vos kelis litus. Prie kompiuterio tikrai daug nesėdžiu, stengiuosi iš vis nebūti namie, sportuoju. Tie patys gimdytojai manęs karts nuo karto paklausia ar aš ne nėščia, nes matosi šioks toks gelbėjimosi ratas. Taip, pastojau nuo Dievo. Tuoj prasidės nekaltas prasidėjimas, į pasaulį atnešdamas naują, kvailą religiją. Žodžiu, maitinuosi tik daržovėmis, vaisiais ir žole. Neplanavau tapt vegetare, bet praktiškai visą mano maisto racioną sudaro vegetariški patiekalai. Rytais bėgioju, po pietų važiuoju su dviračiais, vakarais bėgioju. Well, dėl sporto ir tam tikrų dietų galbūt kas nors manyje pasikeis.
O gal tėvai baigs mane įžeidinėti, kai jau gulėsiu prijungta prie vamzdelių ir sirgdama anoreksija.
Svarbiausia tai, jog aš visiškai nekompleksuoju. Man patinka mano pilnos krūtys, tai, kad griaučius dengia oda ir neatrodau perkarusi. Bet kas kam rūpi.

 Ar jūs sau patys patinkat?

Breathe please,
marionette.

Įvairaus amžiaus žmonės yra suskirstomi į tam tikras kartas. Paprastai kartos pilnai atsiskleidžia ir susiformuoja 20 - 29 metų grupėse (kol dešimtmetis tas pats), taip pat yra vadinamos X, Y kartomis ir nežinau, kokių dar raidžių bus, kai angliška abecėlė baigsis. Tačiau aš būdama paauglė ir dar nesipuikuojanti nei viena, kartai priskiriama raide, jau matau ir po savęs einančią kartą, žvilgteldama į artimuosius.
Mano tėvai dažnai kartoja "Kai buvau tavo amžiaus dariau tą ir tą, jau mokėjau tą ir tą, pas mus nebuvo to ir to, o jūs tokie visko pertekę!". Mano seneliai būtent tai kartodavo mano tėvams ir taip toliau, ir taip toliau... Dabar žiūrėdama kaip auga mano mažasis broliukas ir kokiais žodžiais švaistosi pirmokai galiu tik baisėtis arba bandyti su tuo susigyventi. Mano brolio neįmanoma atplėšti nuo kompiuterio, o jei tai padarai (your lucky day) jis visą laiką klykia, isterikuoja ir daro viską, kad tave sunervintų ir tu vėl grąžintum jam kompiuterį, o pats išsaugotum savo ramybę. Kaip žinia, vaikai, kai yra kažkuo užsiėmę būna tylūs. Ypač tuomet, kai daro ką nors negero. Taigi aš irgi sau dažnai pamurmu po nosimi "Kai buvau tavo metų, pas mus dar kompiuterio namie nebuvo. Visą laiką leisdavau lauke, žaisdavau jojo ir dalindavausi juo su draugais, nes buvau mielas vaikas".O dabar jis atplėštas nuo kompiuterio iš kaladėlių pasistato barikadas ir mėto į jas mažus žaisliukus sakydamas "Žaidžiu Angry Birds" arba atkišęs mašinų kapotus, ir sustatęs priešais kitas figūras sako "Žaidžiu zombiais. Štai mano šautuvai, o štai ir ateina zombiai. Vyksta karas!". Tačiau net kaladėlės nesugeba atstoti tikrojo internetinio žaidimo, dėl ko jam krinka nervai. O tai tikrai nėra gerai.
Žinoma, pati sėdžiu prie kompiuterio, nors senokai nežaidžiau jokių žaidimų. Vėl atsisakiau forumų, vėl likau tik prie blog'o ir skype pašnekesių su internetiniais draugais, kurie nenori susirašinėti laiškais. Bet tai viskas. Dažnai išjungiu kompiuterį, skaitau knygas, pasineriu į kitokį gyvenimą ir stengiuos save realizuoti kitose sferose. Ypač vasarą išlendu į lauką, deginuosi, žaidžiu sportinius žaidimus (na, į mane tai nelabai panašu, but who cares), svajoju, rašau popierinius laiškus, vėl galvoju apie savo knygą, kurią norėčiau išleisti ir ką dar galėčiau sukurti.
Tačiau dabar aš pasiimsiu gitarą, padėsiu ją ant apnuogintų šlaunų ir pamiršiu apie visas gyvenimo blogybes. Juk kartais ir taip galima nuo visko pabėgti bei pasislėpti.

marionette

Ha. Maniau, jog koncerte būsiu kaip kokia balta varna, neprisivėrusi daugybės auskarų, neišsidažiusi balta pudra ir nemokėdama visų Marilyn Manson dainų. Tačiau jis atliko senuosius ir visiems gerai žinomus hitus, tad publika šėlo. Buvo iš tiesų nerealu šokti ir kratytis ir matyti jį tokį... Seną, bet vis dar beprotiškai ekstravagantišką ir žavingą. Labiausiai man patiko jo nuoširdumas, kai jis kalbėjo apie "kvailus" mūsų Lietuvos kunigėlius ir visus tuos egzorcistus. Ką jis sakė, galite ir patys sužinoti visokiuose delfiuose ir panašiose bulvarinėse svetainėse.
O šiaip. Buvo tikrai awesome. Ypač su gera kompanija ir naujais atrastais žavėjimosi objektais. E sakė, jog užves naują blog'ą jam, tad siūlau apsilankyti.

Just for you know,
marionette.

I love Manson more and more every second since yesterday.

"It's just a shower" tarė kareivis ir nekaltos aukos mirė nuo neapykantos miltelių. Šiandien akys tvino, ežerai kaupėsi ant blakstienų, o paskutiniai simboliniai skambučiai skambėjo tiems, kam jų visai nereikėjo. Ar žinot tą jausmą, kai tenka palikti tai, kas tave erzino, džiugino, sukėlė jausmus ir privertė pasijusti žmogumi? Žinoma. Visi mes turime savo pabaigas. O tai ką sukuriame - taip pat yra neamžini.
Kas aš toks ir ką čia veikiu šnekėdamas tai, ką reikia suvokti? Aš tik nauja dulkė, naujas daiktas pasiruošęs kovoti dėl vietos po saule. Tik dar vienas asmuo iš daugelio, pasiruošęs atverti akis tokiems dalykams, kuriuos visi ir taip puikiai žino.

Tačiau skirtingai mato.

WELCOME TO MY BLOG, MY NEW LOST SOULS.