Ant medinio lieptelio galo stovėjo smulkaus sudėjimo mergaitė. Jos šviesūs plaukai buvo plaikstomi vėjo, o balta suknytė vis pasikeldavo, atidengdama plonas ir dailias mergytės kojas. Vanduo žydėjo lelijomis, o jų kvapas buvo nuostabus. Pačios mergytės vardas buvo Saulė ir kadangi ji buvo tokia miela, ir graži į ją visi kreipdavosi Saulyte.
Saulytė paėmė vieną leliją ir savo dailia nosyte įtraukusi jos kvapo pasijuto, lyg rojuje. Tačiau jai teko grįžti į kitą pasaulį, kur jos mintis plėšė visokie demonai, bet iš jo ištrūkti ji negalėjo. Pernelyg viską labai mylėjo.
Mergytė apsisuko laikydama rankoje leliją ėjo link lieptelio pradžios. Ten ji pamatė vargą, skurdą, nelaimes, piktus, rūpesčių išsunktus žmones. Jai suspaudė širdelę, tačiau vis ėjo ir ėjo pirmyn. Kai jau norėjo žengti į realybę ji pamatė savo mirusios motinos kapą, liūdnus brolius uždarytus vaikų namuose ir girtą tėvą, badomą skolų šakių, ji apsiverkė. Sūrios ašaros tekėjo baltu veideliu, o raudonos lūpos virpėjo. Saulytė apsisuko, įsibėgėjo ir grįžo į lieptelio pabaigą, kur pasaulis buvo gražus, tuomet ėmė ir įšoko į ežerėlį, kuriame lelijos taip gražiai žydėjo... Šitaip Saulytė pavirto milžiniška žvaigžde, kuri degina, kepina ir suteikia šilumą. Žinoma, dabar į ją visi kreipiasi "Žvaigždė", "Saulė" ir vistiek nežino, kokia sužeista širdis joje slepiasi.
Dabar Saulė nieko nejaučia, nebegali mąstyti, jai liko tik egzistencija. Kartais ji sužimba stipriau, kai prisimena kokiame baisiame pasaulyje ji gyveno, arba kai prisimena kokios gražios buvo lelijos...
Neleiskite mieliems vaikeliams žūti jūsų širdelėse,
marionette
