Beprasmiška
By MarionetteOfHarmony 20:54 cigaretės, gyvenimas, lavonas, žiema
Nemokamos gripo bacilos! Yra norinčiųjų?
Koks yra gyvenimas: tuščias ir beprasmis ar vertas gyventi?
Gyventi? Ką jūs. Aš jau seniai miriau. Po mirties lavoną visi myli, garbina, prisimena tik geruoju ir niekada neatskleidžia blogiausių jo poelgių. Galbūt vieni ir pasijuokia, bet tik už sandarių karsto durų.
Gyvenimas tuščias ir beprasmis?
Panašu į tiesą. Mes gyvename, kvėpuojame, kuriame, išnaudojame mums skirtą laiką ir vistiek mirštame, kartais nė nepalikdami žymės istorijos vadovėliuose.
"Tada aš atidariau savo tuštybės parduotuvę. Virš durų pakabinau didelį plakatą su šiais jame išrašytais žodžiais: Tuštybė čia gaunama prieinamiausiomis kainomis. O tuštybės aš turėjau daug. Naujomis jos atsargomis aš nesirūpinau: "kai tik išbaigsiu, vėl grįšiu užmarštin",— tariau pirmą rytą, praverdamas parduotuvės duris." V. Mačernis
Taigi tuštybė sklando visur. Ji kaip virusas. Prisikabina prie ląstelių, jomis minta, dauginasi. Nukleorūgštis perduoda savo genetinę informaciją kitiems naujiems virusiukams. Taip tuštybė plinta venomis, organais, kol galiausiai "suėda" visą gyvąjį organizmą ir žmonės tampa visiškai tušti. Literally.
Kalė: Žodžiu. Nusivyliau.
Niekšas: Tuo bendravimas su manimi ir yra ypatingas.
Kalė: Ne tavimi nusivyliau, o savimi.
Nors tu tai ir turėjai omenyje. Oh god, I'm such an idiot.
Niekšas: Minutės pakako, kad suprastum. Neblogai.
Viskas yra beprasmiška.
Lėtai žemę palytėjo vakaras. Nusileisdama saulė, raudonai nudažė dangų. Pasiėmiau rankinę ir nusileidau kalva žemyn. Jaučiau akmenis, kutenančius man pėdas, stiklą, smingantį į pirštus. Padėjau galvą ant išmindžiotos žolės. Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau, įtraukiau. Dūmai išsiveržė iš lūpų. Vasaros oras maloniai šildė kūną. Aš galvojau "Kokia ši akimirka žavi."
Tai buvo tik iliuzija.
Mirštu ir niekas negali to sustabdyt.
marionette