Marionette of Harmony

Visą laiką išlikau šalta, visas problemas išlaikiau savo rankose ir labai tuo džiaugiausi. Deja, net ir kiečiausias ledas prie pliuso vėliai atšyla. Problemos, kurios maniau niekada manęs nepasieks, staiga pasivijo ir užkrito visu svoriu. Prasidėjo drama. Štai kodėl nemėgstu mokyklos. Joje tiesiog per daug dramų, intrigų, skausmo, nervinimosi ir pašėliško juoko. Nors pastarojo tikrai niekada nepritrūks :) .
Mano charizma, kuri visus veikė anksčiau, dabar lyg ir dingo. Mokytojai nebemato manyje potencialo ir man telieka įremti ginklą sau į gomurį ir paspausti gaiduką. Norėčiau jį nuspausti, bet rankos dreba ir manau, jog tai būtų labai savanaudiška kitų atžvilgiu.
Laidotuvės būtų gražios. Susirinktų visa mano klasė, buvusi klasė, draugai ir ne visai, daug tetų, dėdžių, kurių aš nepažįstu, kai kurie mokytojai, šeima, močiutės ir trys seneliai. O kur būčiau aš? Kūnas tikriausiai gulėtų labai gražiai supakuotas karste, o siela tikriausiai skrajotų kur nors įkalinta tarp dviejų pasaulių. Arba aš reinkarnuočiausi ir tapčiau kokiu gražiu mėlynakiu berniuku.
Mokyklos nekenčiu dėl streso, dėl savo blogų pažymių, dėl žmogiškumo stokos ir jo perviršio, dėl to, jog kiekvieną akimirką galiu susimauti ir kokia nors pilku kilimu apsimuturiavusi mokytoja, man padės tai padaryti. 
Stresuodama vėl pradėjau valgyti ir man tai nepatinka. Be šokolado nesijaučiu laiminga, be kavos negaliu pradėti dienos,  be maisto alpstu ir viskas eina velniop.
Rituosi į bedugnę, kuri yra apsupta rugių. Gražių, amerikietiškų ir didelių varpų, kurios yra prikimštos chemijos ir daug daug taukų.

Kokios būtų jūsų laidotuvės?
marionette

Žinoma, tai ne AC/DC, Rammstein, Scorpions, Queen'ai ar dar koks nors gėris, bet ši dainelė man patinka. Norėčiau išmokti ją groti su gitara ir tikriausiai man pavyks. Man, kaip ir V kuklumo netrūksta. Tik galbūt aš jo stoka naudojuosi savo tikslams pasiekti. Matote, vasarą būnu atsipalaidavusi, turiu laiko mąstyti apie gyvenimo prasmę, esmę ir t.t. Ieškau įvairių prasmių paprastuose reiškiniuose, gamtoje ir panašiai. Tačiau rudenį, žiemą, pavasarį aš būnu įsitempusi ir laikausi tam tikrų disciplinų tik tam, kad pagerinčiau savo sveikatą, fizinę išvaizdą, mokymosi įgūdžius ir siekčiau rekordų mokykloje. T.y. praeitais metais dalyvavau 7iose olimpiadose (iš kurių prizines vietas užėmiau 3ose), 2 skaitovų konkursuose ir dar bala žino keliuose konkursuose.  Šiais metais galbūt susitelksiu į savo pažymių vidurkį ir tikiuosi, kad pavyks pakelti jį bent jau į 9,9, o egzaminus išlaikyti apvaliam 10ukui. Žinoma, tam reikės įdėti daug darbo, bet pagal elektroninio dienyno rodmenis aš jau įsiveržiau į priekį, o gera pradžia - pusė darbo. Šiaip ar taip mokslams prasidėjus, tampu irzlia perfekcioniste. Mat visuomet remiuosi tuo, jog turiu good grades and social life, tad niekada neišsimiegu, o nervai dėl aukščiausio pažymio taip pat pasiekia aukštumas. Dabar mano galvoje lengvai banguoja ši daina, akys merkiasi nuo tušo, o lengvi šėšėliai jau išsibarstė po mano švelnių bruožų veidą. Šiandien susitikau su V ir tiesiog buvo gera vėl ją apsikabinti, bučiuoti, myluoti ir taip toliau.

Gyvenimas gražus. Tereikia juo tikėti.
Tikėkite ir jūs,
marionette

Kai aš numirsiu, saulė pakils kruvina, Bet aš prabusiu ir kelsiuos šlovės nešama, Mėnulis leisis pagarbiai žemyn Ir uosiai kapely šakas skleis platyn. Atnašaujamos aukos bus priimtos tikrai, Nekalti avinėliai skerdžiami taip lengvai, Mano garbei klaupsis visi, Žmonės, besieliai, kiti.

Pirmas mano įrašo pavadinimas lietuviškai. Šiek tiek keista, bet kartu ir malonu. Žinoma, galiu rašyti angliškai, tačiau dabar man norisi to, kas gimta ir sava. Šiaip ar taip manau, jog šiam blog'ui yra metas atsinaujinti, nes niūri ir šalta prabuvau visą vasarą, o iš tiesų aš esu šiltas ir optimistiškas žmogelis. Ypač tada, kai manęs neapninka rudeninė depresija, (kurioje šiuo metu esu, tačiau man dabar šviesusis periodas). Kartais pasiilgstu to, kai galiu daiktus, žmones ir save vadinti tikraisiais jų vardais, tačiau tada visas šis tinklaraštis taptų pernelyg asmeniniu mano dienoraščiu, kurį visi gali skaityti. Dabar tai yra tiesiog minčių kratiniai, kurie neapverstų mano socialinio gyvenimo aukštyn kojomis. Optimistiškos prognozės, tiesa?
Vakar dinozaurai lauke riaumojo ir aš pasislėpiau po sesers lova. Visuomet būnu pas ją, kai jie stengiasi išdaužti stiklus ir mane pagrobti. Taigi, tą kart buvome tryse: aš, brolis ir sesuo. Mažėlis nė nekreipė dėmesio į dinozaurus ir žaidė "Angry Birds". Puikiai atmatavo paukščiuko žūties trajektoriją ir manęs paklausė:
- Kaip manai, aš laimėsiu ar ne?
- Nežinau, mielasis, visko gali būti.
- Ne, sese, laimėsiu.

Ir tada suvokiau tikrąją optimizmo esmę. Tai noras laimėti, nugalėti, pasiekti savo tikslų, nors šypsotis ne visuomet ir pavyksta.

Mano tikslas šiais metais yra pagerinti savo mokymosi rekordus bent 0,1 balu metiniame (arba bent jau pakartoti tą patį pažymį) ir visus egzaminus išlaikyti aukščiausiais balais, ką aš ir padarysiu. O kol kas tik prisidėjau (eilinį sykį) prie mokyklos valdžios, renginių organizavimo, turizmo ir pasiėmiau sau keletą papildomų modulių (chemija, matematika, lietuvių, vokiečių kalba) ir prisijungiau prie gitaristų klubo. Kas pasikeitė nuo praeitų metų? Na, atsisakiau choro, nes televiziniai projektai, kuriuose turėčiau dalyvauti, vyks pavasarį, o man egzaminai. Šiaip ar taip, dainuot vistiek nemoku.
Numesti kilogramai darbe, po truputėlį grįžta ir aš vėl tampu tokia pačia mase, kaip ir prieš tai. Gydytojai sako, jog aš pagaliau "normalaus", o ne per mažo svorio, o man kaip tik pikta.
Ant stalo guli naujos knygos:
Igno Šeiniaus "Kuprelis"
I. Ramaneckienės ir Stasio Tumėno "Lietuvių gimtoji kalba: egzaminas"
J.D. Salinger "Rugiuose prie bedugnės"
J. Savickis "Raštai"
Umberto Eko "Rožės vardas"

O prie lovos vis dar ilsisi "Norvegų giria", kurią jau greit įveiksiu.

Taigi, vienas pirmųjų mano egoistinių ir pernelyg asmeninių rašliavų.
Kaip jums sekasi mokyklose/universitetuose ir darbuose?
Marionette

Šiais laikais kino teatruose esantys kūriniai yra perteikiami 3D vaizdu, kurie lyg ir turėtų sukurti realų vaizdą, o 4D ar 5D kino teatro seansai dar pridėti ir dar kitokių priedų, padedančių visiškai įsijausti į rodomą vaizdą. Kadangi žmonijai reikia dar daugiau pramogų ir vaikščioti į kino teatrą pabosta, yra sukuriami milžiniški televizoriai su tuo pačiu 3D vaizdu, įvairiaspalviais akinukais, kurie savo Made In China kojytėmis apglėbia plaukus ir pasislėpia už ausų. Taip yra plaunamos smegenys. Šiaip ar visi virtualūs objektai nori tapti realistiškais: televizija, internetas. Kaip žinia dabar patys populiariausi forumai yra būtent RPG forumai (role play game. Rolių žaidimukai, kuriuose susikuri save tokį kokį nori ir darai tai ką nori). Jie nuneša visai į kitokias platybes ir leidžia pasiklysti jose. Ar kartais pagalvojate, jog buvimą su draugais, to net nepastebėdami, iškeičiame į televiziją ir internetą? Štai vienas mano pažįstamas pareiškė, jog jis nenori su manimi bendrauti internetu vien todėl, kad jis nori realaus gyvenimo, kurį pamatė mokykloje. Na, ką... Nuėjau aš į mokyklą, ji iššunkė mane nuo pat pirmos dienos, bet aš šiek tiek pašėlau su savo draugais ir tiek. Įprastas realus gyvenimas. Tik aš jį mėgstu kartais švaistyti viena. Įsisupu į šiltą megztinį, skaitau knygą, rašau laiškus ar žiūriu gerus filmus. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip kas suvokia realybę. Noriu pasakyti tik tai, kad niekada negali būti peržengtos ribos ir visko turi būti po truputį, su saiku.

Smegenys virsta želė drebučiais, o mano kūnas tįžta kaip kokia plastmasė tūkstančio laipsnių temperatūroje. Kūną ir vėl apėmė ta kvaila paauglystės depresija ir ji laikys mane apglėbus gal mėnesį, gal du, kol viskas praeis ir aš vėl turėsiu teisę šypsotis, o dabar laikykitės atokiau, mirtingieji, galiu apspjauti tirštais nuodais. 

Džiaukitės paprastais dalykais. Džiaugsmas - vaistas nuo visų ligų,
marionette

Išpažintis

Mokykla kaip nėštumas - trunka devynis mėnesius, o pykina jau po dviejų savaičių.
Na, iš tiesų tai trunka kiek ilgiau nei devynis mėnesius, tačiau yra ir rudens, žiemos, pavasario atostogos. Taigi, šiandien paskutinė mano vasaros diena, nesvarbu, kad rugsėjis jau seniai pasiskelbė apie savo egzistavimą. Rytoj bus "rugsėjo pirmoji" rugsėjo trečiąją ir mes visi vaidinsim beprotiškai laimingus, atsidūrę mokyklos glėbyje, kuris traiškys kaulus bei smegenis. Apie mokyklą visai negalvojau visą vasarą, jos nelaukiau, nors prieš savaitę mane jau pradėjo pykinti ir žinojau, kad vėl teks visą tai kęsti. Sakysite, jog nėra nieko blogo toje mokykloje, tačiau aš visuomet randu priežasčių nesišypsoti, nes vos šypteliu ir man pradeda sektis, likimas išmuša visus dantis ir norą gyventi. Šiaip ar taip mokyklai dar nieko nepirkau, išskyrus užrašų knygelę ir tušinuką. Man nusibodo stengtis būti tvarkinga ir pavyzdinga mokine, kai visiems ant manęs nusispjauti. Ausinukai šiuo metu pildomi įvairiais muzikos kūriniais, o šypsena jau seniai pasitraukė nuo mano veido. Vasaros sąrašas taip ir liko nepilnai išpildytas (netapau skeletu ir neperskaičiau visų savo naujų knygų, nes esu *.)

Dabar esu apvaisinta blogosios dvasios, beveik kaip Mergelė Marija ir laukiuosi demono. Kiekvieną dieną jis laužo mano kaulus, smulkina juos į dulkeles ir išlupęs kaulų čiulpus, žindo jais kaip čiulptuku. Jis plėšo mano raumenų audinius ir veržiasi pro gerklę, krūtinę, o aš jis vistiek jį myliu, nes jis mano. Kai galutinai mane sunaikins, jis išvys pasaulį, o iš manęs nieko neliks ir aš jį paliksiu. Tokia yra auka dėl kitų gerovės.

Užsikaiskite arbatos, nes žiema jau už lango,
marionette

Paimkime mažą saulutę ir įkiškime ją į keptuvę. Stebėkime kaip lydosi metalas, kaista kambarys ir viskas pamažėle ištirpsta, ištįžta, tampa betono, metalo ir plastmasės lydiniu. Gražu tiesa? Saulutė galbūt ir nenorėjo tapti viską naikinančia jėga, bet mes patys ją pastumėjome daryti tai, ką ji geriausiai sugeba - šviesti ir šildyti.
Šį karta kalbėsiu atvirai, nes tai taipogi moku neprasčiau nei ta pati saulutė. Buvau sniego gniūžtės stovykloje, vasarą, nes stovykla nuostabi, o žmonės dar puikesni. Sutikau daug žmonių, išmokau daugybės dalykų, atidaviau visą savo meilę ir apsikabinimus, tačiau man dar jų liko. Nepamiršiu Enyos šiltų akių ir vienintelio apverkto peties bei žudikiško bučinio į skruostą. Truputį susimoviau ir žudydama dar nubučiavau ir Povilą prieš pat Kubilių, kuriai visa tai buvo nemotais ir vėliau ji traiškė man kaulus kaip ir pats Povilas. Karštai pamilau Inkarą, Ugnegesį, Garį, Garfieldą, Dugninę Meškerę. Valiau dantis, prausiausi ir ploviau galvą po šaltu vandeniu, praradau balsą ir buvau užkimusi, dainavau kartu su pirmu balsu giedančiu Gariu bei jazz'o vokaliste Ugnegesiu. Mane išvadino šiltu spinduliuku, saulyte, šeimyniška ir gėrio angeliu. Jaučiuosi pamaloninta, nors galbūt ne viskas yra tiesa. Nuo olimpiadų, sporto ir bėgiojimo vietoje vaikščiojimo (nebuvo laiko tai daryti) dar dabar mano raumenys įsitempę ir tvinkčioja, o kai reikia eiti arba netyčia pradedu juoktis - skauda viską, ką tik įmanoma skaudėti. Stovykloje supratau, jog laikas bėga pernelyg greitai. Štai vasara jau prabėgo, o mano darbai galbūt dar nebuvo pilnai atlikti. Prisiminkime mano vasaros sąrašą.
Likę punktai:
1. Pasiekti 40+ kilogramų ribą. (Stovykloje vėl priaugau šiek tiek svorio, tad mano riba nebuvo pasiekta.)
2. Perskaityti:
a) "Norvegų giria" (jau įpusėjau)
b) "Ilja - paliesti dievą"
c) "Padermė"
3. Išsiųsti bent 3 postcrossing atvirukus

Na, tam man liko mažiau nei savaitė ir žinau, jog svorio taip lengvai nenumesiu, knygų neperskaitysiu, bet gal bent jau atvirukus išsiųsiu. Vis dėl to, manau, kad išpildyti 13 punktų iš 15 yra visai neblogai. Beje, mokyklos visai nelaukiu ir tebūnie pabūsiu labai neoriginali ir pasiskųsiu, bet tebūnie. Egzaminai jau pasiruošę ir manęs laukia išsiskėtę, o aš velnioniškai bijau pas juos eit. Nobody dies a virgin, life fucks us all.

Sėkmės ir jums.
Naudokit laiką proporcingai, per daug jo neišvaistę vėjais,
marionette

Dienas leidžiu chillindama ir paprasčiausiai jas švaistydama. Kai lietus lyja - prašau jo daugiau. Kai jo nėra - prašau, kad atsirastų. Tokia vegetacijos padėtis man visai tinka. Skaitau, tingiu, ilsiuosi, leidžiu savo smegenims ilsėtis nuo mokyklos, kuri mane kažkada dar pasieks. Ir nuo tos minties pradeda pykinti.
   Šiandien buvau prie jūros. Vanduo ledinis, saulė smarkiai nebešildė, tačiau visgi su draugija buvo smagu gulėti, šildytis, valgyti Mellers su siemkom, bananais ir obuoliais. Rytoj prognozuoja šaltesnę dieną, tad vėl apsiginkluosiu švarkeliu ir eisiu į miestą, o antradienį vėl bandysiu gaudyti saulę pajūryje. Man patinka lietus, tikrai, bet viskas ko man trūksta - šiluma ir karštis. Išeinu į lauką, o grįžtu su peršalimu. Kas per vasara? Well, shit happens. Noriu į Turkiją.
O dabar mano senutėliame televizoriuje rodo futbolą. Jei atvirai, aš nemėgstu sporto. Nežiūriu nei krepšinio, nei futbolo, nei teniso, nei plaukimo varžybų. Abejoju, kad net žiūrėsiu olimpines žaidynes. Man paprasčiausiai neįdomu. Žinoma, tai nėra labai gerai, bet visuomet nepriklausiau bandoms, o vadovavausi savo protu ir jo išgalėmis.
Visgi šiandien palaikau Ispaniją. Ten yra gražių futbolistų, o beje turi net 11 tūkstančių palaikytojų. Italijos žmogėnai nemyli. Ha ha ha.

Ar mėgstat futbolą?
marionette

Finally! Vasaros atostogos, kurios galbūt dar ne visai kvepia braškėmis, tobulais orais ir nuostabiais nuotykiais. Vasara tai įvykių virtinė, priverčianti pasijusti gyvu, tik tuomet kai jau įpusėja rugpjūtis. Galbūt šiandien ar vakar, grįžę iš mokyklos sunkiai suvokiame faktą, jog pamokų daugiau nebebus. Nebus mokytojų, nebus pamokų, kurios, lyg cheminės rūgštys graužė smegenis, akis ir nuolat jas merkė, ypač per pirmąsias pamokas. Aš pats, individas besivoliojantis po mirštančią žemę, važiuosiu kuo toliau nuo civilizacijos į gamtą - išvalyt minčių. Žinoma, jei man pavyks tai padaryti - prie kompiuterio negrįšiu. Tačiau jei nepavyks, jūs ir vėl mane išvysit.

Visiems geros vasaros! Džiaukitės kol dar yra laiko :)