Sutikau ją ant jūros kranto, saulėtekiui raižant dangų ir švelniai liečiant bangų paviršių. Atsisėdau šalia ant šalto ir drėgno smėlio. Paglosčiau ranka baltas smilteles, keletą jų suimdama į saują. Parverčiau merginą ant žemės. Pirštais užgniaužiau kaklą, o kojomis apsižergiau sultingas josios šlaunis, kad neturėtų progos pasprukti. Baltas smėlis pabiro ant merginos krūtų, pasklisdamas po švelnų ir karščiu alsuojantį kūną. Jos lūpos prasivėrė, norėdamos įkvėpti oro. Atleidau pirštus ir pasilenkiau prie josios lūpų, karingai įgrūsdama liežuvį. Prisispaudžiau visu savo kūno svoriu, jausdama kaip mano sustandėjusios krūtys įsirėmia į jos. Šalta banga užliejo pėdas, sukeldama šiurpuliukus ir dar didesnį geidulį. Jutau kaip ji virpa nuo kiekvieno mano prisilietimo. Aš ją turėjau. Aš jos norėjau.
Kas būtų jei įsimylėčiau merginą?
Neščiau jai gėles ir meškiukus bei kartočiau, kad myliu.
Nupirkčiau šokolado ir išdėliočiau jį po visus jos namus su nuorodomis kur ieškoti gabalėlio laimės, kai manęs nėra šalia.
Apkabinčiau, kai būtų liūdna ir atlaikyčiau visus romantiškus filmus, vietomis verkdama, vietomis - juokdamasi ir niekada neapsimesdama, jog man įdomu, kai to iš tiesų nėra.
Išklausyčiau visus pasakojimus apie laimę, sėkmę, nelaimę ir nesėkmę, apie kalę mokykloje, neduodančią ramybės ir mokytojus, neleidžiančius atsikvėpti net po dvi savaites trukusio kontrolinio maratono.
Guosčiau, mylėčiau, rūpinčiausi, mylėčiausi ir būčiau laiminga, grąžindama laimę atgal.
Stovėjau ant jūros kranto. Šaltas ir šiurkštus vėjas talžė mano veidą, veldamas plaukus ir kratydamas juos į visas puses.
"Veduosi tave į mišką."
"Prievartausi?"
"Taip."
Viskas yra taip paprasta ir kartu ne. Ta pati meilė, tie patys santykiai. Tai taip kvaila ir banalu, tačiau kodėl turi būti taip sudėtinga? Kodėl mergaitėms neleista mylėti mergaičių? Kodėl berniukai negali laisvalaikiu dulkinti berniukų? Kodėl berniukai ir mergaitės vieni kitus palieka? Kodėl vis dar yra homofobų? Kodėl mes vis dar necivilizuoti?
Man gera ją laikyti glėbyje. Nuoširdžiai juokiuosi iš jos juokelių, krisdama ant žemės, nes niekas kitas nesugeba padaryti manęs tokios laimingos. Manau, kad būtų viskas kitaip, jei ši visuomenė palankiau priimtų kitokius santykius. Deja, taip nėra.
Žinau, kodėl visi mano eksperimentai yra nenusisekę. Jie tiesiog netraukia. Fiziškai.
Jie arba bjaurūs, arba neprotingi. Kitaip nei merginos.
Jos gražios ir protingos. Prisižiūrinčios, tvarkingos, mokančios gaminti, linksmos, visuomeniškos, aktyvios, pilnos idėjų ir romantiškos.
Net jei ir turėčiau progą išbandyti savo lyties atstoves, manęs vistiek niekas nesuprastų. Pernelyg daug homofobų: šeimoje, mokykloje, darbe, organizacijose, draugų tarpe.
Būti laimingam = būti atstumtam?
Šiuo atveju, taip.
"Kaip baigiasi cunamis?"
"Jis nušluoja viską nuo žemės paviršiaus, pasklinda ir išsitėškia lyg koks vandens balionėlis į cementą, nutekėdamas į visokias požemines skyles."
Tas pats vyksta ir su svajonėmis gyventi taip, kaip norisi.
Įrašo klausimas: homofobai - už ar prieš?
Grįžkite į ritmą,
atstogos baigiasi.
marionette
